1Viešpatie, tu buvai mūsų buveinė per kartų kartas.
2Prieš gimstant kalnams ir kai dar nebuvai suformavęs žemės bei pasaulio, nuo amžinybės iki amžinybės tu esi Dievas.
3Tu grąžini žmogų į suirimą; ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai“.
4Nes tūkstantis metų tavo akyse – kaip praėjusi vakarykštė diena ir kaip budėjimas naktį.
5Tu juos nuneši kaip potvyniu; jie yra kaip miegas; ryte jie yra kaip žolė, kuri auga.
6Ryte ji veši ir auga; vakare ji nupjaunama ir sudžiūsta.
7Nes mes esame naikinami tavo pykčio ir neraminami tavo rūstybės.
8Tu statei mūsų neteisybes prieš save, mūsų slaptas nuodėmes savo veido šviesoje.
9Nes visos mūsų dienos praėjo tavo rūstybėje; mes praleidžiame savo metus kaip pasektą pasaką.
10Mūsų metų dienos – septyniasdešimt metų; o jei pasižymi stiprumu – aštuoniasdešimt metų, tačiau jų stiprybė – triūsas ir sielvartas; nes tai greitai iškertama, ir mes nuskrendame.
11Kas pažįsta tavo pykčio galią? Kokia tavo baimė, tokia tavo rūstybė.
12Taigi pamokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad mes palenktume savo širdis prie išminties.
13Sugrįžk, o VIEŠPATIE, kaip ilgai? gailėkis dėl savo tarnų.
14Anksti mus pasotink savo gailestingumu; kad mes džiūgautume ir linksmintumėmės per visas savo dienas.
15Palinksmink mus už dienas, per kurias mus varginai, ir už metus, per kuriuos matėme pikta.
16Tepasirodo tavo tarnams tavo darbas ir tavo šlovė jų vaikams.
17Ir VIEŠPATIES, mūsų Dievo, grožybė tebūna ant mūsų; ir įtvirtink mums mūsų rankų darbą; taip, įtvirtink mūsų rankų darbą.