1O Dieve, pagonys atėjo į tavo paveldą; jie suteršė tavo šventąją šventyklą; jie pavertė Jeruzalę krūvomis.
2Jie atidavė tavo tarnų lavonus dangaus skrajūnams maistui, tavo šventųjų kūnus žemės žvėrims.
3Jie išliejo jų kraują kaip vandenį aplink Jeruzalę; ir nebuvo kas juos palaidotų.
4Mes tapome priekaištu savo kaimynams, panieka ir pajuoka, esantiems aplinkui.
5Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Ar amžinai pyksi? Ar kaip ugnis degs tavo pavydas?
6Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie tavęs nėra pažinę, ir ant karalysčių, kurios nesišaukė tavo vardo.
7Nes jos surijo Jokūbą ir jo gyvenvietę nusiaubė.
8Neatsimink mūsų ankstesniųjų neteisybių; skubiai mus tepasitinka tavo mylintys gailestingumai; nes mes esame labai pažeminti.
9Padėk mums, o mūsų išgelbėjimo Dieve, dėl savo vardo šlovės; mus išvaduok ir nuvalyk mūsų nuodėmes dėl savo vardo.
10Kodėl pagonys turėtų sakyti: „Kur yra jų Dievas?“ Tegul mums matant jis tampa žinomas tarp pagonių, atkeršydamas už pralietą tavo tarnų kraują.
11Teateina tavo akivaizdon belaisvių dūsavimas; pagal savo jėgos didybę išsaugok tuos, kurie yra paskirti mirti;
12ir septyneriopai atmokėk mūsų kaimynams į jų užantį už priekaištavimą, kuriuo jie tau prikaišiojo, o Viešpatie.
13Taigi mes, tavo tauta ir tavo ganyklos avys, amžinai tau dėkosime; kartų kartoms skelbsime tavo gyrių.