1Pakreipk ausį, o mano tauta, į mano įstatymą; palenkite savo ausis į mano burnos žodžius.
2Aš praversiu savo burną palyginimais, ištarsiu paslaptingus senovės pasakymus,
3kuriuos girdėjome ir žinojome, ir mūsų tėvai mums pasakojo.
4Neslėpsime jų nuo jų vaikų, pasakodami ateinančiai kartai VIEŠPATIES gyrių, jo galybę ir jo nuostabius darbus, kuriuos jis padarė.
5Nes jis įtvirtino liudijimą Jokūbe ir paskyrė Izraelyje įstatymą, kurį jis įsakė mūsų tėvams, kad jie duotų juos pažinti savo vaikams;
6kad juos pažintų ateinanti karta – vaikai, kurie gims, kurie pakilę juos skelbtų savo vaikams,
7kad jie sudėtų savo viltį į Dievą ir nepamirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų;
8ir nebūtų, kaip jų tėvai, užsispyrusi ir maištinga karta; karta, kuri nenukreipė savo širdies teisingai ir kurios dvasia nebuvo tvirta Dievui.
9Efraimo vaikai, ginkluoti ir nešini lankais, gręžėsi atgal mūšio dieną.
10Jie nesilaikė Dievo sandoros ir atsisakė vaikščioti pagal jo įstatymą;
11ir pamiršo jo darbus ir jo nuostabas, kuriuos jis jiems parodė.
12Jų tėvams matant, jis padarė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano lauke.
13Jis padalino jūrą ir juos pervedė; ir pastatė vandenis kaip krūvą.
14Taip pat jis vedė juos dieną debesimi, o visą naktį ugnies šviesa.
15Jis perskėlė uolas dykumoje ir davė jiems gerti kaip iš didelių gilumų.
16Taip pat jis išvedė sroves iš uolos ir privertė vandenis tekėti žemyn kaip upes.
17O jie dar daugiau prieš jį nusidėjo, kurstydami Aukščiausiąjį dykumoje.
18Jie gundė Dievą savo širdyje, reikalaudami maisto dėl savo geismo.
19Taip, jie kalbėjo prieš Dievą; jie sakė: „Ar Dievas gali paruošti stalą dykumoje?
20Štai jis smogė į uolą, jog ištryško vandenys, ir pasipylė srovės; ar jis gali ir duonos duoti? Ar jis gali parūpinti mėsos savo tautai?“
21Todėl tai išgirdęs VIEŠPATS užsirūstino; taip ugnis užsidegė prieš Jokūbą, ir pyktis pakilo prieš Izraelį;
22nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo jo išgelbėjimu;
23nors jis įsakė debesims iš aukštai ir atidarė dangaus duris,
24ir lijo ant jų maną valgymui, ir davė jiems dangaus javų.
25Žmogus valgė angelų maistą; jis jiems siuntė maisto iki soties.
26Jis privertė rytų vėją pūsti danguje; ir savo galia jis atvedė pietų vėją.
27Taip pat jis lijo ant jų mėsą kaip dulkes ir sparnuotus skrajūnus kaip jūros smiltis;
28ir jis leido jiems kristi į jų stovyklos vidurį, aplink jų buveines.
29Taigi jie valgė ir labai pasisotino; nes jis jiems davė, ko jie troško;
30jie nebuvo atsitolinę nuo savo geidulio. Bet kai jų valgis tebebuvo jų burnose,
31Dievo rūstybė atėjo ant jų ir išžudė jų riebiausius, ir parkniubdė Izraelio išrinktuosius.
32Dėl viso to jie vis dar nuodėmiavo ir netikėjo dėl jo nuostabių darbų.
33Todėl jis pražudė jų dienas tuštybėje ir jų metus neramumuose.
34Kai jis juos žudė, tada jie jo ieškojo; ir jie sugrįžo, ir anksti teiravosi Dievo.
35Ir jie atsiminė, kad Dievas yra jų uola ir aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.
36Tačiau jie pataikavo jam savo burna ir savo liežuviais jam melavo.
37Nes jų širdis nebuvo teisi prieš jį, ir jie nebuvo tvirti jo sandoroje.
38Bet jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido jų neteisybę ir jų nesunaikino; taip, daugelį kartų jis nukreipė savo pyktį ir nežadino visos savo rūstybės.
39Nes jis atsiminė, kad jie tėra kūnas; vėjas, kuris nueina ir nebegrįžta.
40Kaip dažnai jie kurstė jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!
41Taip, jie atsigręžė ir gundė Dievą, ir apribojo Izraelio Šventąjį.
42Jie neatsiminė jo rankos nei tos dienos, kai jis juos išvadavo iš priešo.
43Kaip jis darė Egipte savo ženklus ir savo nuostabas Coano laukuose
44ir pavertė į kraują jų upes ir jų sroves, kad jie negalėtų gerti.
45Jis siuntė tarp jų įvairios rūšies muses, kurios juos ėdė; ir varles, kurios juos naikino.
46Taip pat jis davė jų prieaugį vikšrui, ir jų triūsą skėriui.
47Jis išnaikino jų vynmedžius kruša ir jų sikomorus – šalna.
48Jis atidavė krušai jų galvijus ir jų kaimenes ugningiems žaibams.
49Jis metė ant jų savo nuožmų pyktį, rūstybę, pasipiktinimą ir nelaimę, siųsdamas piktus angelus tarp jų.
50Jis padarė kelią savo pykčiui; jis nesaugojo jų sielos nuo mirties, bet jų gyvybę atidavė marui;
51ir išmušė visus pirmagimius Egipte; jų stiprybės pradžią Chamo padangtėse;
52bet išvedė savo tautą kaip avis, ir juos vedė dykumoje kaip kaimenę.
53Jis saugiai juos vedė, jog jie nebijojo; bet jų priešus jūra apdengė.
54Ir jis juos nuvedė prie savo šventovės ribų – prie savo kalno, kurį buvo įsigijusi jo dešinė.
55Taip pat jis išvarė jų akivaizdoje pagonis ir virve jiems padalino paveldą, ir Izraelio gentis apgyvendino jų palapinėse.
56Tačiau jie gundė ir kurstė aukščiausiąjį Dievą ir nesilaikė jo liudijimų,
57bet gręžėsi atgal ir elgėsi neištikimai kaip jų tėvai; jie nukrypo į šalį kaip apgaulingas lankas.
58Nes jie kurstė jo pyktį savo aukštumomis ir savo raižytais atvaizdais sukėlė jam pavydą.
59Dievas tai išgirdęs užsirūstino ir labai pasibjaurėjo Izraeliu;
60taip, kad jis paliko Šilojaus padangtę, palapinę, kurią jis buvo pastatęs tarp žmonių;
61ir atidavė savo stiprybę į nelaisvę ir savo šlovę į priešo ranką.
62Jis perdavė savo tautą kalavijui; ir užsirūstino ant savo paveldo.
63Jų jaunuolius rijo ugnis, o jų mergaitės liko netekėjusios.
64Jų kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės neapraudojo.
65Tada Viešpats pabudo kaip žmogus iš miego ir kaip galiūnas, šūkaujantis nuo vyno.
66Ir jis mušė savo priešus iš užnugario; amžiną gėdą jiems padarė.
67Jis dar atmetė Juozapo padangtę ir neišsirinko Efraimo genties;
68bet išsirinko Judos gentį, Siono kalną, kurį pamilo.
69Ir jis pastatė savo šventovę kaip aukštus rūmus, kaip žemę, kurią jis įtvirtino amžiams.
70Taip pat jis išsirinko Dovydą, savo tarną, ir jį paėmė nuo avių gardų,
71nuo sekimo paskui avis su jaunikliais jis atvedė jį, kad ganytų jo tautą Jokūbą ir Izraelį, jo paveldą.
72Taigi jis juos ganė pagal savo širdies dorumą; ir savo sumaniomis rankomis juos vedė.