Psalms 79
1 Pakreipk ausį, o mano tauta, į mano įstatymą; palenkite savo ausis į mano burnos žodžius.
2 Aš praversiu savo burną palyginimais, ištarsiu paslaptingus senovės pasakymus,
3 kuriuos girdėjome ir žinojome, ir mūsų tėvai mums pasakojo.
4 Neslėpsime jų nuo jų vaikų, pasakodami ateinančiai kartai VIEŠPATIES gyrių, jo galybę ir jo nuostabius darbus, kuriuos jis padarė.
5 Nes jis įtvirtino liudijimą Jokūbe ir paskyrė Izraelyje įstatymą, kurį jis įsakė mūsų tėvams, kad jie duotų juos pažinti savo vaikams;
6 kad juos pažintų ateinanti karta – vaikai, kurie gims, kurie pakilę juos skelbtų savo vaikams,
7 kad jie sudėtų savo viltį į Dievą ir nepamirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų;
8 ir nebūtų, kaip jų tėvai, užsispyrusi ir maištinga karta; karta, kuri nenukreipė savo širdies teisingai ir kurios dvasia nebuvo tvirta Dievui.
9 Efraimo vaikai, ginkluoti ir nešini lankais, gręžėsi atgal mūšio dieną.
10 Jie nesilaikė Dievo sandoros ir atsisakė vaikščioti pagal jo įstatymą;
11 ir pamiršo jo darbus ir jo nuostabas, kuriuos jis jiems parodė.
12 Jų tėvams matant, jis padarė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano lauke.
13 Jis padalino jūrą ir juos pervedė; ir pastatė vandenis kaip krūvą.
14 Taip pat jis vedė juos dieną debesimi, o visą naktį ugnies šviesa.
15 Jis perskėlė uolas dykumoje ir davė jiems gerti kaip iš didelių gilumų.
16 Taip pat jis išvedė sroves iš uolos ir privertė vandenis tekėti žemyn kaip upes.
17 O jie dar daugiau prieš jį nusidėjo, kurstydami Aukščiausiąjį dykumoje.
18 Jie gundė Dievą savo širdyje, reikalaudami maisto dėl savo geismo.
19 Taip, jie kalbėjo prieš Dievą; jie sakė: „Ar Dievas gali paruošti stalą dykumoje?
20 Štai jis smogė į uolą, jog ištryško vandenys, ir pasipylė srovės; ar jis gali ir duonos duoti? Ar jis gali parūpinti mėsos savo tautai?“
21 Todėl tai išgirdęs VIEŠPATS užsirūstino; taip ugnis užsidegė prieš Jokūbą, ir pyktis pakilo prieš Izraelį;
22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo jo išgelbėjimu;
23 nors jis įsakė debesims iš aukštai ir atidarė dangaus duris,
24 ir lijo ant jų maną valgymui, ir davė jiems dangaus javų.
25 Žmogus valgė angelų maistą; jis jiems siuntė maisto iki soties.
26 Jis privertė rytų vėją pūsti danguje; ir savo galia jis atvedė pietų vėją.
27 Taip pat jis lijo ant jų mėsą kaip dulkes ir sparnuotus skrajūnus kaip jūros smiltis;
28 ir jis leido jiems kristi į jų stovyklos vidurį, aplink jų buveines.
29 Taigi jie valgė ir labai pasisotino; nes jis jiems davė, ko jie troško;
30 jie nebuvo atsitolinę nuo savo geidulio. Bet kai jų valgis tebebuvo jų burnose,
31 Dievo rūstybė atėjo ant jų ir išžudė jų riebiausius, ir parkniubdė Izraelio išrinktuosius.
32 Dėl viso to jie vis dar nuodėmiavo ir netikėjo dėl jo nuostabių darbų.
33 Todėl jis pražudė jų dienas tuštybėje ir jų metus neramumuose.
34 Kai jis juos žudė, tada jie jo ieškojo; ir jie sugrįžo, ir anksti teiravosi Dievo.
35 Ir jie atsiminė, kad Dievas yra jų uola ir aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.
36 Tačiau jie pataikavo jam savo burna ir savo liežuviais jam melavo.
37 Nes jų širdis nebuvo teisi prieš jį, ir jie nebuvo tvirti jo sandoroje.
38 Bet jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido jų neteisybę ir jų nesunaikino; taip, daugelį kartų jis nukreipė savo pyktį ir nežadino visos savo rūstybės.
39 Nes jis atsiminė, kad jie tėra kūnas; vėjas, kuris nueina ir nebegrįžta.
40 Kaip dažnai jie kurstė jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!
41 Taip, jie atsigręžė ir gundė Dievą, ir apribojo Izraelio Šventąjį.
42 Jie neatsiminė jo rankos nei tos dienos, kai jis juos išvadavo iš priešo.
43 Kaip jis darė Egipte savo ženklus ir savo nuostabas Coano laukuose
44 ir pavertė į kraują jų upes ir jų sroves, kad jie negalėtų gerti.
45 Jis siuntė tarp jų įvairios rūšies muses, kurios juos ėdė; ir varles, kurios juos naikino.
46 Taip pat jis davė jų prieaugį vikšrui, ir jų triūsą skėriui.
47 Jis išnaikino jų vynmedžius kruša ir jų sikomorus – šalna.
48 Jis atidavė krušai jų galvijus ir jų kaimenes ugningiems žaibams.
49 Jis metė ant jų savo nuožmų pyktį, rūstybę, pasipiktinimą ir nelaimę, siųsdamas piktus angelus tarp jų.
50 Jis padarė kelią savo pykčiui; jis nesaugojo jų sielos nuo mirties, bet jų gyvybę atidavė marui;
51 ir išmušė visus pirmagimius Egipte; jų stiprybės pradžią Chamo padangtėse;
52 bet išvedė savo tautą kaip avis, ir juos vedė dykumoje kaip kaimenę.
53 Jis saugiai juos vedė, jog jie nebijojo; bet jų priešus jūra apdengė.
54 Ir jis juos nuvedė prie savo šventovės ribų – prie savo kalno, kurį buvo įsigijusi jo dešinė.
55 Taip pat jis išvarė jų akivaizdoje pagonis ir virve jiems padalino paveldą, ir Izraelio gentis apgyvendino jų palapinėse.
56 Tačiau jie gundė ir kurstė aukščiausiąjį Dievą ir nesilaikė jo liudijimų,
57 bet gręžėsi atgal ir elgėsi neištikimai kaip jų tėvai; jie nukrypo į šalį kaip apgaulingas lankas.
58 Nes jie kurstė jo pyktį savo aukštumomis ir savo raižytais atvaizdais sukėlė jam pavydą.
59 Dievas tai išgirdęs užsirūstino ir labai pasibjaurėjo Izraeliu;
60 taip, kad jis paliko Šilojaus padangtę, palapinę, kurią jis buvo pastatęs tarp žmonių;
61 ir atidavė savo stiprybę į nelaisvę ir savo šlovę į priešo ranką.
62 Jis perdavė savo tautą kalavijui; ir užsirūstino ant savo paveldo.
63 Jų jaunuolius rijo ugnis, o jų mergaitės liko netekėjusios.
64 Jų kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės neapraudojo.
65 Tada Viešpats pabudo kaip žmogus iš miego ir kaip galiūnas, šūkaujantis nuo vyno.
66 Ir jis mušė savo priešus iš užnugario; amžiną gėdą jiems padarė.
67 Jis dar atmetė Juozapo padangtę ir neišsirinko Efraimo genties;
68 bet išsirinko Judos gentį, Siono kalną, kurį pamilo.
69 Ir jis pastatė savo šventovę kaip aukštus rūmus, kaip žemę, kurią jis įtvirtino amžiams.
70 Taip pat jis išsirinko Dovydą, savo tarną, ir jį paėmė nuo avių gardų,
71 nuo sekimo paskui avis su jaunikliais jis atvedė jį, kad ganytų jo tautą Jokūbą ir Izraelį, jo paveldą.
72 Taigi jis juos ganė pagal savo širdies dorumą; ir savo sumaniomis rankomis juos vedė.