1O VIEŠPATIE, tavo stiprybe džiaugsis karalius; ir kaip didžiai jis džiūgaus tavo išgelbėjimu!
2Tu jam davei jo širdies troškimą, ir jo lūpų prašymo nesulaikei. Sela.
3Nes jį pasitikai gerumo palaiminimais; uždėjai jam ant galvos gryno aukso karūną.
4Jis prašė tavęs gyvenimo, ir tu jį davei jam – dienų ilgumą per amžių amžius.
5Didelė jo šlovė tavo išgelbėjime; garbę ir didybę tu uždėjai ant jo.
6Nes jį padarei labiausiai palaimintu amžiams; tu savo veidu padarei jį nepaprastai džiugiu.
7Nes karalius pasitiki VIEŠPAČIU, ir dėl Aukščiausiojo gailestingumo jis nesvyruos.
8Tavo ranka suras visus tavo priešus; tavo dešinė atras tuos, kurie tavęs nekenčia.
9Savo pykčio metu tu juos padarysi kaip liepsnojančią krosnį; VIEŠPATS savo rūstybėje juos praris, ir juos suris ugnis.
10Jų vaisių tu išnaikinsi nuo žemės ir jų sėklą iš žmonių vaikų tarpo.
11Nes jie planavo prieš tave pikta; jie sumanė piktą sumanymą, kurio jie nepajėgia įvykdyti.
12Todėl tu priversi juos atsukti nugaras, kai paruoši savo strėles ant savo templės priešais jų veidus.
13Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo stiprybe; taip mes giedosime ir girsime tavo jėgą.