1Padėk, VIEŠPATIE; nes nebelieka dievotųjų; nes pradingsta ištikimieji iš žmonių vaikų tarpo.
2Jie kiekvienas su savo artimu kalba tuštybes; jie kalba pataikaujančiomis lūpomis ir dvilype širdimi.
3VIEŠPATS iškirs visas pataikaujančias lūpas ir liežuvį, kalbantį pasididžiavimus;
4kurie sakė: „Savo liežuviu mes nugalėsime; mūsų lūpos yra mūsų pačių; kas yra mūsų viešpats?“
5„Dėl vargšų engimo, dėl stokojančiųjų dejavimo dabar aš pakilsiu, – sako VIEŠPATS. – Aš pastatysiu jį į saugią vietą nuo to, kuris prieš jį pučiasi“.
6VIEŠPATIES žodžiai yra tyri žodžiai, kaip sidabras, išmėgintas žemės krosnyje, septynis kartus išvalytas.
7Tu juos išlaikysi, o VIEŠPATIE, tu juos išsaugosi nuo šitos kartos per amžius.
8Nedorėliai vaikšto visose pusėse, kai niekšiški žmonės yra išaukštinti.