1Ir jis įlipo į laivą ir persikėlė, ir atėjo į savąjį miestą.
2Ir štai jie atnešė jam žmogų, sergantį paralyžiumi, gulintį ant patalo; ir Jėzus, matydamas jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, būk linksmas – tavo nuodėmės tau yra atleistos“.
3Ir štai kai kurie iš raštininkų sakė savyje: „Tas piktžodžiauja“.
4Ir Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė: „Kodėl jūs galvojate pikta savo širdyse?
5Nes kas yra lengviau – ar pasakyti: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?
6Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (tuomet jis sako sergančiam paralyžiumi); kelkis, pasiimk savo patalą ir eik į savo namus“.
7Ir jis atsikėlė ir išėjo į savo namus.
8Bet kai minios tai pamatė, jie stebėjosi ir šlovino Dievą, kuris davęs tokią galią žmonėms.
9Ir iš ten išvykęs Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį prie muito surinkimo; ir jis jam sako: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir sekė paskui jį.
10Ir įvyko, kai Jėzus namuose sėdosi prie maisto, štai daug muitininkų ir nusidėjėlių atėjo ir sėdosi su juo ir jo mokiniais.
11Ir kai fariziejai tai pamatė, jie tarė jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
12Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis jiems pasakė: „Gydytojo nereikia sveikiems, bet tik sergantiems.
13Bet jūs eikite ir pasimokykite, ką reiškia: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’; nes aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiuosius, bet nusidėjėlius“.
14Tada pas jį atėjo Jono mokiniai, sakydami: „Kodėl mes ir fariziejai dažnai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
15Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus“.
16„Niekas nededa naujo audinio lopo ant seno drabužio, nes uždėtas lopinys tik atplėšia nuo drabužio, ir įplyšimas dar padidėja.
17Taip pat niekas nepila naujo vyno į senus indus, antraip indai pratrūksta, ir vynas išsilieja, ir indai pražūsta; bet jie pila naują vyną į naujus indus, ir abeji yra išsaugomi“.
18Kol jis jiems tai kalbėjo, štai atėjo vienas valdovas ir jį pagarbino, sakydamas: „Mano dukra jau mirusi, bet ateik ir uždėk ant jos savo ranką, ir ji gyvens“.
19Ir Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį, ir taip padarė jo mokiniai.
20Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, priėjo jam iš paskos ir palietė jo drabužio apvadą,
21nes ji tarė savyje: „Jei aš tik paliesiu jo drabužį, aš pagysiu“.
22Bet Jėzus apsisuko ir pamatęs ją tarė: „Dukra, būk linksma – tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir nuo tos valandos moteris išgijo.
23Ir kai Jėzus atėjo į valdovo namus ir pamatė vamzdininkus bei triukšmaujančią liaudį,
24jis tarė jiems: „Eikite šalin, nes mergaitė ne mirusi, bet miega“. Ir jie išsijuokė iš jo.
25Bet kai liaudis buvo išvaryta, jis įėjo vidun ir paėmė ją už rankos, ir mergaitė atsikėlė.
26Ir garsas apie tai pasklido po visą tą šalį.
27Ir kai Jėzus išėjo iš ten, du neregiai sekė paskui jį šaukdami ir sakydami: „Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų“.
28Ir kai jis įėjo į namus, aklieji atėjo pas jį; ir Jėzus sako jiems: „Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“ Jie tarė jam: „Taip, Viešpatie“.
29Tada jis palietė jų akis, sakydamas: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.
30Ir jų akys atsivėrė; ir Jėzus juos griežtai įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, kad niekas šito nesužinotų“.
31Bet jie išėję paskleidė garsą apie jį visame tame krašte.
32Kai jie išėjo, štai jie atvedė pas jį velnio apsėstą nebylį.
33Ir kai velnias buvo išvarytas, nebylys prakalbo; ir minios stebėjosi, sakydamos: „Taip dar niekada nebuvo matyta Izraelyje“.
34Bet fariziejai tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių kunigaikštį“.
35Ir Jėzus apėjo visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose ir skelbdamas karalystės evangeliją, ir gydydamas visas ligas bei visas negalias tautoje.
36Bet kai jis pamatė minias, jam pagailo jų, nes jie buvo nusilpę ir išsisklaidę kaip avys neturinčios piemens.
37Tuomet jis sako savo mokiniams: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža;
38todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.