1Atėjo taip pat ir fariziejai su sadukiejais ir gundydami prašė jį, kad jis parodytų jiems ženklą iš dangaus.
2Jis atsakydamas tarė jiems: „Kai yra vakaras, jūs sakote: ‘ Bus giedra, nes dangus yra raudonas’.
3O ryte: ‘Šiandien bus bjaurus oras, nes dangus yra raudonas ir niaukiasi’. O veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus veidą; bet argi negalite atpažinti laikų ženklų?
4Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo; bet jai nebus duotas ženklas, o tik pranašo Jonos ženklas“. Ir jis paliko juos ir išėjo.
5Ir kai jo mokiniai atvyko į kitą pusę, jie buvo pamiršę pasiimti duonos.
6Tuomet Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo“.
7Ir jie tarpusavyje svarstė, kalbėdami: „ Tai todėl, kad mes nepasiėmėme duonos“.
8Tai supratęs Jėzus jiems tarė: „O mažatikiai, kodėl tarpusavyje svarstote, kad neatsinešėte duonos?
9Argi dar nesuprantate nei nepamenate anų penkių kepalų dėl penketo tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?
10Nei anų septynių kepalų dėl ketverto tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?
11Tad kaipgi nesuprantate, kad kalbėjau jums tai ne apie duoną, idant jūs saugotumėtės fariziejų ir sadukiejų raugo?“
12Tada jie suprato, kad jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.
13Kai Jėzus atėjo į Pilypo Cezarėjos sritis, jis paklausė savo mokinių, sakydamas: „Kuo žmonės sako mane, žmogaus Sūnų, esant?“
14Ir jie tarė: „Vieni sako, kad tu Jonas Krikštytojas, kiti – Elijas; o kiti – Jeremijas arba vienas iš pranašų“.
15Jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esant?“
16Ir Simonas Petras atsakydamas tarė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
17Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Palaimintas esi, Simonai Bar-Jona, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
18Ir aš taip pat sakau tau, kad tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai jos nenugalės.
19Ir aš tau duosiu dangaus karalystės raktus; ir ką tu suriši žemėje, bus surišta danguje; ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta danguje“.
20Tada jis įpareigojo savo mokinius, kad jie niekam nesakytų, kad jis yra Jėzus – Kristus.
21Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti savo mokiniams, kad jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų, ir būti nužudytas bei trečią dieną būti prikeltas.
22Tada Petras paėmė jį ir pradėjo jį barti, sakydamas: „Tebūna tai toli nuo tavęs, Viešpatie, – tau neturi tai atsitikti“.
23Bet jis atsisuko ir tarė Petrui: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone; tu esi man papiktinimas, nes tau nepatinka tai, kas Dievo, o tik tai, kas žmonių“.
24Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs ir teima savo kryžių, ir seka paskui mane.
25Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
26Nes kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielą prarastų? Arba ką žmogus gali duoti mainais už savo sielą?
27Nes žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais; ir tada jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
28Iš tiesų sakau jums: yra kai kurie čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje.