1Tada giedojo Debora ir Abinoamo sūnus Barakas tą dieną, sakydami:
2„Girkite VIEŠPATĮ dėl atkeršijimo už Izraelį, kai tauta savanoriškai aukojosi.
3Klausykite, o karaliai; palenkite ausį, o kunigaikščiai; aš, aš VIEŠPAČIUI giedosiu; aš giedosiu gyrių VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.
4VIEŠPATIE, kai tu išėjai iš Seyro, kai išžygiavai iš Edomo lauko, žemė drebėjo ir dangūs lašėjo, taip pat ir debesys lašino vandenį.
5Kalnai tirpo nuo VIEŠPATIES akivaizdos, net tas Sinajus, nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, akivaizdos.
6Anato sūnaus Šamgaro dienomis, Jaelės dienomis, vieškeliai buvo tušti, o keliautojai vaikščiojo aplinkiniais keliais.
7Išnyko kaimų gyventojai, jie išnyko Izraelyje, kol aš, Debora, pakilau, pakilau aš – motina Izraelyje.
8Jie pasirinko naujus dievus; tada karas buvo vartuose; ar matėsi skydas, ar ietis tarp keturiasdešimties tūkstančių Izraelyje?
9Mano širdis palinkusi link Izraelio valdytojų, kurie savanoriškai aukojosi tautos tarpe. Girkite VIEŠPATĮ.
10Kalbėkite jūs, kurie jojate ant baltų asilų, kurie sėdite teisme ir einate keliu.
11Išgelbėtieji iš lankininkų garsų vandens sėmimo vietose, ten jie atpasakos VIEŠPATIES teisius darbus – teisius darbus jo kaimų gyventojams Izraelyje; tada VIEŠPATIES tauta eis žemyn prie vartų.
12Pabusk, pabusk, Debora; pabusk, pabusk, tark giesmę; kelkis, Barake, ir vesk nelaisvėn savo nelaisvę, Abinoamo sūnau.
13Tada tam, kuris išliko, jis davė valdyti kilminguosius tautos tarpe; VIEŠPATS davė man valdyti galinguosius.
14Iš Efraimo buvo šaknis tų prieš Amaleką; po tavęs, Benjaminai, tavo tautos tarpe; iš Machyro atėjo žemyn valdytojai, o iš Zebulono tie, kurie valdo rašytojo plunksną.
15O Isacharo kunigaikščiai buvo su Debora; Isacharas ir taip pat Barakas; jis buvo pasiųstas į slėnį pėsčias. Rubeno pasidalijimams buvo dideli širdies apmąstymai.
16Kodėl pasilikai tarp avių gardų, klausytis kaimenių bliovimų? Rubeno pasidalijimams buvo dideli širdies ištyrimai.
17Gileadas apsigyveno anapus Jordano; o kodėl Danas pasiliko laivuose? Ašeras liko ant jūros kranto ir apsigyveno savo spragose.
18Zebulonas ir Naftalis buvo tauta, kuri statė į pavojų savo gyvybes iki mirties lauko aukštumose.
19Atėję karaliai kariavo, tada kariavo Kanaano karaliai Taanache prie Megido vandenų; jie neėmė pinigų pelno.
20Jie kariavo iš dangaus; žvaigždės iš savo takų kariavo prieš Siserą.
21Kišono upė juos nušlavė, ta senovės upė, Kišono upė. O mano siela, tu sutrypei stiprybę.
22Tada žirgų kanopos sutrupėjo dėl šuoliavimų, dėl šuoliavimų jų galingųjų.
23Prakeikite Merozą, – tarė VIEŠPATIES angelas, – smarkiai keikite jos gyventojus; nes jie neatėjo į VIEŠPATIES pagalbą, į VIEŠPATIES pagalbą prieš galinguosius.
24Kenito Hebero žmona Jaelė bus labiau palaiminta už moteris, palaiminta ji bus palapinėje labiau už moteris.
25Vandens jis prašė, o ji pieno jam davė; ji išnešė sviesto viešpatiškoje lėkštėje.
26Savo ranką ji ištiesė į vinį, o savo dešinę ranką į darbininkų kūjį; ir kūju ji trenkė Siserai, sudaužė jo galvą, perdūrusi ir perkirtusi jo smilkinius.
27Prie jos kojų jis palinko, pargriuvo, gulėjo; prie jos kojų jis palinko, pargriuvo; kur jis palinko, ten pargriuvo negyvas.
28Pro langą žiūrėjo Siseros motina, verkė pro lango groteles: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo vežimas? Kodėl užtrunka jo vežimų ratai?’
29Jos išmintingosios ponios jai atsakė, taip, ir ji pati sau atsakinėjo:
30‘Argi jie nerado, argi jie nedalijo grobio: po vieną ar po dvi paneles kiekvienam vyrui? Margaspalvis grobis Siserai, margaspalvio siuvinio grobis, abipusis margaspalvis siuvinys, tinkantis grobėjų kaklui’.
31Taip tepražūna visi tavo priešai, o VIEŠPATIE; bet jį mylintieji tebūna kaip saulė, patekanti savo galybėje“. Ir šalis keturiasdešimt metų ilsėjosi.