1Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS juos padavė septyneriems metams į Midjano ranką.
2Ir Midjano ranka įsigalėjo prieš Izraelį; dėl midjaniečių Izraelio vaikai pasidarė urvų, esančių kalnuose, olų ir tvirtovių.
3Ir taip būdavo – kai Izraelis pasėdavo, atkildavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai, jie atkildavo prieš juos;
4ir jie prieš juos stovyklaudavo, sunaikindavo žemės prieaugį, kur ateinama iki Gazos, ir nepalikdavo pragyvenimo Izraeliui: nei avies, nei jaučio, nei asilo.
5Nes jie atkildavo su savo galvijais ir savo palapinėmis ir ateidavo tokia daugybe, kaip žiogai; nes nei jie, nei jų kupranugariai nesuskaičiuojami; ir jie įeidavo į šalį, kad ją sunaikintų.
6Ir Izraelis labai nuskurdo dėl midjaniečių; ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES.
7Ir įvyko, kai Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES dėl midjaniečių,
8VIEŠPATS atsiuntė Izraelio vaikams pranašą, kuris jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš vedžiau jus aukštyn iš Egipto ir išvedžiau jus iš vergovės namų;
9ir išvadavau jus iš egiptiečių rankos ir iš visų jūsų engėjų rankos, ir išvariau juos iš jūsų akivaizdos, ir daviau jums jų šalį;
10ir pasakiau jums: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; nebijokite dievų amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate’; bet jūs nepaklusote mano balsui“.
11Ir atėjo VIEŠPATIES angelas ir atsisėdo po Ofroje esančiu ąžuolu, priklausančiu abiezeriui Joašui; o jo sūnus Gideonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, kad juos paslėptų nuo midjaniečių.
12Ir jam pasirodė VIEŠPATIES angelas ir tarė jam: „VIEŠPATS yra su tavimi, galingas narsuoli“.
13O Gideonas jam tarė: „O, mano Viešpatie, jei VIEŠPATS yra su mumis, tai kodėl mums visa tai atsitiko? Ir kur yra visi jo stebuklai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Argi ne VIEŠPATS mus išvedė aukštyn iš Egipto? Bet dabar VIEŠPATS yra mus palikęs ir atidavęs į midjaniečių rankas“.
14O VIEŠPATS pažiūrėjo į jį ir tarė: „Eik su šita savo galia ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių rankos; ar aš tavęs nesiunčiu?“
15O jis jam tarė: O, mano Viešpatie, kuo aš išgelbėsiu Izraelį? Štai mano šeima yra neturtinga Manase, o aš esu mažiausias savo tėvo namuose“.
16O VIEŠPATS jam tarė: „Tikrai aš būsiu su tavimi, ir tu sumuši midjaniečius kaip vieną vyrą“.
17O jis jam tarė: „Jei dabar radau malonę tavo akyse, tai parodyk man ženklą, kad tu kalbi su manimi.
18Meldžiu tave, nesitrauk iš čia, kol ateisiu pas tave ir išnešiu savo dovaną, ir padėsiu ją prieš tave“. Ir jis tarė: „Aš pasiliksiu, kol sugrįši“.
19O Gideonas įėjęs paruošė ožiuką ir neraugintų pyragų iš efos miltų; mėsą sudėjo į pintinę, o sultinį supylė į puodą ir išnešė tai pas jį po ąžuolu ir pateikė.
20O Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą bei neraugintus pyragus ir padėk juos ant šitos uolos, o sultinį išpilk“. Ir jis taip padarė.
21Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė galą lazdos, esančios jo rankoje, ir palietė mėsą bei neraugintus pyragus; ir ugnis iškilo iš uolos ir surijo mėsą bei neraugintus pyragus. Tada VIEŠPATIES angelas pasitraukė jam iš akių.
22Ir kai Gideonas suprato, kad tas buvo VIEŠPATIES angelas, Gideonas tarė: „Vargas, o Viešpatie DIEVE! Kadangi mačiau VIEŠPATIES angelą veidas į veidą“.
23O VIEŠPATS jam tarė: „ Tebūna ramybė tau; nebijok; nemirsi“.
24Tada Gideonas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir jį praminė „Jehova-Šalom“; iki šios dienos jis tebėra abiezerių Ofroje.
25Ir įvyko tą pačią naktį, kad VIEŠPATS jam tarė: „Paimk savo tėvo jauniklį jautuką, antrąjį jautuką septynių metų ir nugriauk Baalo aukurą, kurį turi tavo tėvas, ir nukirsk prie jo esančią giraitę;
26ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios uolos viršūnės, sutvarkytoje vietoje, ir paėmęs antrąjį jautį, aukok deginamąją auką su malkomis giraitės, kurią nukirsi“.
27Tada Gideonas paėmė dešimt vyrų iš savo tarnų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs; ir buvo, kadangi jis bijojo savo tėvo namiškių bei miesto žmonių, tai jis negalėjo to padaryti dieną, tad jis padarė tai naktį.
28O kai to miesto žmonės atsikėlė anksti rytą, štai Baalo aukuras buvo nugriautas, o prie jo esanti giraitė iškirsta, ir antrasis jautis buvo paaukotas ant pastatyto aukuro“.
29Ir jie sakė vienas kitam: „Kas tai padarė?“ Ir ištyrę ir išklausinėję, jie sakė: „Joašo sūnus Gideonas tai padarė“.
30Tada to miesto žmonės tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, idant jis mirtų; kadangi jis nugriovė Baalo aukurą ir kadangi iškirto prie jo esančią giraitę“.
31O Joašas tarė visiems, kurie stovėjo prieš jį: „Ar norite ginti Baalą? Ar norite jį išgelbėti? Kas nori jį ginti, tas tebūna užmuštas, kol dar yra rytas; jei jis yra dievas, tegul gina save dėl to, kad nugriovė jo aukurą“.
32Todėl tą dieną jis praminė jį Jerubaalu, sakydamas: „Tegul Baalas bylinėjasi su juo“, nes jis nugriovė jo aukurą.
33Tada visi midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai susirinko, perėjo ir stovyklavo Jezreelio slėnyje.
34Bet VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Gideono, ir jis pūtė trimitą; ir Abi-Ezeras susirinko paskui jį.
35Ir jis išsiuntė pasiuntinius po visą Manasą; kuris irgi buvo susirinkęs paskui jį; ir jis išsiuntė pasiuntinius į Ašerą, į Zebuloną ir į Naftalį; ir jie atėjo aukštyn jų pasitikti.
36Ir Gideonas tarė Dievui: „Jei mano ranka išgelbėsi Izraelį, kaip esi pasakęs,
37štai aš padėsiu vilnos kirpinį klojime; jei rasa bus vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės šalimais bus sausa, tada aš žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“.
38Ir taip buvo; nes rytojaus dieną anksti atsikėlęs, jis sugniaužė kirpinį ir išgręžė rasą iš kirpinio – pilną dubenį vandens.
39Ir Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis prieš mane, ir aš dar tik vieną kartą prabilsiu; leisk man, meldžiu tave, dar tik vieną kartą išmėginti su kirpiniu; dabar tebūna sausa vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės tebūna rasa“.
40Ir Dievas tą naktį taip padarė, nes sausa buvo vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės buvo rasa.