Judges 6
1 Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS juos padavė septyneriems metams į Midjano ranką.
2 Ir Midjano ranka įsigalėjo prieš Izraelį; dėl midjaniečių Izraelio vaikai pasidarė urvų, esančių kalnuose, olų ir tvirtovių.
3 Ir taip būdavo – kai Izraelis pasėdavo, atkildavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai, jie atkildavo prieš juos;
4 ir jie prieš juos stovyklaudavo, sunaikindavo žemės prieaugį, kur ateinama iki Gazos, ir nepalikdavo pragyvenimo Izraeliui: nei avies, nei jaučio, nei asilo.
5 Nes jie atkildavo su savo galvijais ir savo palapinėmis ir ateidavo tokia daugybe, kaip žiogai; nes nei jie, nei jų kupranugariai nesuskaičiuojami; ir jie įeidavo į šalį, kad ją sunaikintų.
6 Ir Izraelis labai nuskurdo dėl midjaniečių; ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES.
7 Ir įvyko, kai Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES dėl midjaniečių,
8 VIEŠPATS atsiuntė Izraelio vaikams pranašą, kuris jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš vedžiau jus aukštyn iš Egipto ir išvedžiau jus iš vergovės namų;
9 ir išvadavau jus iš egiptiečių rankos ir iš visų jūsų engėjų rankos, ir išvariau juos iš jūsų akivaizdos, ir daviau jums jų šalį;
10 ir pasakiau jums: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; nebijokite dievų amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate’; bet jūs nepaklusote mano balsui“.
11 Ir atėjo VIEŠPATIES angelas ir atsisėdo po Ofroje esančiu ąžuolu, priklausančiu abiezeriui Joašui; o jo sūnus Gideonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, kad juos paslėptų nuo midjaniečių.
12 Ir jam pasirodė VIEŠPATIES angelas ir tarė jam: „VIEŠPATS yra su tavimi, galingas narsuoli“.
13 O Gideonas jam tarė: „O, mano Viešpatie, jei VIEŠPATS yra su mumis, tai kodėl mums visa tai atsitiko? Ir kur yra visi jo stebuklai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Argi ne VIEŠPATS mus išvedė aukštyn iš Egipto? Bet dabar VIEŠPATS yra mus palikęs ir atidavęs į midjaniečių rankas“.
14 O VIEŠPATS pažiūrėjo į jį ir tarė: „Eik su šita savo galia ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių rankos; ar aš tavęs nesiunčiu?“
15 O jis jam tarė: O, mano Viešpatie, kuo aš išgelbėsiu Izraelį? Štai mano šeima yra neturtinga Manase, o aš esu mažiausias savo tėvo namuose“.
16 O VIEŠPATS jam tarė: „Tikrai aš būsiu su tavimi, ir tu sumuši midjaniečius kaip vieną vyrą“.
17 O jis jam tarė: „Jei dabar radau malonę tavo akyse, tai parodyk man ženklą, kad tu kalbi su manimi.
18 Meldžiu tave, nesitrauk iš čia, kol ateisiu pas tave ir išnešiu savo dovaną, ir padėsiu ją prieš tave“. Ir jis tarė: „Aš pasiliksiu, kol sugrįši“.
19 O Gideonas įėjęs paruošė ožiuką ir neraugintų pyragų iš efos miltų; mėsą sudėjo į pintinę, o sultinį supylė į puodą ir išnešė tai pas jį po ąžuolu ir pateikė.
20 O Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą bei neraugintus pyragus ir padėk juos ant šitos uolos, o sultinį išpilk“. Ir jis taip padarė.
21 Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė galą lazdos, esančios jo rankoje, ir palietė mėsą bei neraugintus pyragus; ir ugnis iškilo iš uolos ir surijo mėsą bei neraugintus pyragus. Tada VIEŠPATIES angelas pasitraukė jam iš akių.
22 Ir kai Gideonas suprato, kad tas buvo VIEŠPATIES angelas, Gideonas tarė: „Vargas, o Viešpatie DIEVE! Kadangi mačiau VIEŠPATIES angelą veidas į veidą“.
23 O VIEŠPATS jam tarė: „ Tebūna ramybė tau; nebijok; nemirsi“.
24 Tada Gideonas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir jį praminė „Jehova-Šalom“; iki šios dienos jis tebėra abiezerių Ofroje.
25 Ir įvyko tą pačią naktį, kad VIEŠPATS jam tarė: „Paimk savo tėvo jauniklį jautuką, antrąjį jautuką septynių metų ir nugriauk Baalo aukurą, kurį turi tavo tėvas, ir nukirsk prie jo esančią giraitę;
26 ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios uolos viršūnės, sutvarkytoje vietoje, ir paėmęs antrąjį jautį, aukok deginamąją auką su malkomis giraitės, kurią nukirsi“.
27 Tada Gideonas paėmė dešimt vyrų iš savo tarnų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs; ir buvo, kadangi jis bijojo savo tėvo namiškių bei miesto žmonių, tai jis negalėjo to padaryti dieną, tad jis padarė tai naktį.
28 O kai to miesto žmonės atsikėlė anksti rytą, štai Baalo aukuras buvo nugriautas, o prie jo esanti giraitė iškirsta, ir antrasis jautis buvo paaukotas ant pastatyto aukuro“.
29 Ir jie sakė vienas kitam: „Kas tai padarė?“ Ir ištyrę ir išklausinėję, jie sakė: „Joašo sūnus Gideonas tai padarė“.
30 Tada to miesto žmonės tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, idant jis mirtų; kadangi jis nugriovė Baalo aukurą ir kadangi iškirto prie jo esančią giraitę“.
31 O Joašas tarė visiems, kurie stovėjo prieš jį: „Ar norite ginti Baalą? Ar norite jį išgelbėti? Kas nori jį ginti, tas tebūna užmuštas, kol dar yra rytas; jei jis yra dievas, tegul gina save dėl to, kad nugriovė jo aukurą“.
32 Todėl tą dieną jis praminė jį Jerubaalu, sakydamas: „Tegul Baalas bylinėjasi su juo“, nes jis nugriovė jo aukurą.
33 Tada visi midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai susirinko, perėjo ir stovyklavo Jezreelio slėnyje.
34 Bet VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Gideono, ir jis pūtė trimitą; ir Abi-Ezeras susirinko paskui jį.
35 Ir jis išsiuntė pasiuntinius po visą Manasą; kuris irgi buvo susirinkęs paskui jį; ir jis išsiuntė pasiuntinius į Ašerą, į Zebuloną ir į Naftalį; ir jie atėjo aukštyn jų pasitikti.
36 Ir Gideonas tarė Dievui: „Jei mano ranka išgelbėsi Izraelį, kaip esi pasakęs,
37 štai aš padėsiu vilnos kirpinį klojime; jei rasa bus vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės šalimais bus sausa, tada aš žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“.
38 Ir taip buvo; nes rytojaus dieną anksti atsikėlęs, jis sugniaužė kirpinį ir išgręžė rasą iš kirpinio – pilną dubenį vandens.
39 Ir Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis prieš mane, ir aš dar tik vieną kartą prabilsiu; leisk man, meldžiu tave, dar tik vieną kartą išmėginti su kirpiniu; dabar tebūna sausa vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės tebūna rasa“.
40 Ir Dievas tą naktį taip padarė, nes sausa buvo vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės buvo rasa.