1Tada Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš žuvies pilvo,
2ir sakė: „Dėl savo sielvarto šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis išklausė mane; iš pragaro pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą.
3Nes tu įmetei mane į gelmę, į jūrų vidurį; ir srovės apsupo mane; visos tavo bangos ir tavo vilnys ėjo virš manęs.
4Tada tariau: ‘Esu atmestas nuo tavo akių; tačiau aš vėl žiūrėsiu į tavo šventąją šventyklą.
5Vandenys apsupo mane iki sielos; gelmė apdengė mane aplinkui, dumbliai apsivyniojo aplink mano galvą.
6Aš nusileidau iki kalnų apačios; žemė savo skląsčiais buvo aplink mane amžiams; tačiau tu iškėlei mano gyvybę iš sugedimo, o VIEŠPATIE, mano Dieve.
7Kai mano siela alpo mano viduje, aš atsiminiau VIEŠPATĮ; ir mano malda atėjo pas tave, į tavo šventąją šventyklą.
8Tie, kurie laikosi melagingų tuštybių, apleidžia savo pačių gailestingumą.
9Bet aš aukosiu tau padėkos balsu; tai, ką pažadėjau, ištesėsiu. Išgelbėjimas yra iš VIEŠPATIES“.
10Ir VIEŠPATS kalbėjo žuviai, ir ji išvėmė Joną į sausumą.