1Tada Jobas atsakė ir tarė:
2„Dar ir šiandien mano skundas kartus: mano kirtis sunkesnis už mano vaitojimą.
3O kad žinočiau, kur jį rasti, kad ateičiau iki jo sosto!
4Aš paruoščiau jo akivaizdon savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.
5Žinočiau žodžius, kuriais jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką jis man kalbėtų.
6Ar jis bylinėtųsi prieš mane su didele jėga? Ne; jis tik įdėtų į mane stiprybės.
7Ten teisusis galėtų ginčytis su juo; taip aš būčiau amžiams išlaisvintas nuo savo teisėjo.
8Štai aš einu pirmyn, bet ten jo nėra; ir atgal, bet jo nepastebiu;
9į kairę, kur jis darbuojasi, bet jo nematau; jis pasislėpęs dešinėje, kad jo nematyčiau;
10bet jis žino kelią, kurį renkuosi; kai jis bus mane išmėginęs, aš išeisiu kaip auksas.
11Mano kojos laikėsi jo žingsnių, aš laikiausi jo kelio ir nenukrypau.
12Nuo jo lūpų įsakymo neatsitraukiau; jo burnos žodžius vertinau labiau už savo būtiną maistą.
13Bet jis yra vienos nuomonės, ir kas gali jį pakeisti? Ir ko trokšta jo siela, tą jis padaro.
14Nes jis vykdo tai, kas man skirta; ir daug tokių dalykų yra pas jį.
15Todėl esu neramus jo akivaizdoje; kai pagalvoju, bijau jo.
16Nes Dievas susilpnina mano širdį, Visagalis neramina mane;
17nes nebuvau iškirstas prieš tamsą, ir jis nepaslėpė tamsos nuo mano veido.