1Babilono našta, kurią regėjo Amoco sūnus Izaijas.
2Iškelkite vėliavą ant aukšto kalno, pakelkite į juos balsą, mojuokite ranka, kad jie eitų į kilmingųjų vartus.
3Aš įsakiau savo pašvęstiesiems, taip pat pašaukiau savo galinguosius dėl savo pykčio, būtent tuos, kurie džiaugiasi mano didingumu.
4Minios triukšmas kalnuose kaip didelės tautos; audringas triukšmas susirinkusių tautų karalysčių; kariuomenių VIEŠPATS renka mūšio kariuomenę.
5Jie ateina iš tolimos šalies, nuo dangaus krašto, tai yra VIEŠPATS ir jo pasipiktinimo ginklai, kad sunaikintų visą šalį.
6Kaukite, nes VIEŠPATIES diena arti; ji ateis kaip sunaikinimas nuo Visagalio.
7Todėl visos rankos nusilps ir kiekvieno žmogaus širdis sutirps;
8ir jie išsigąs; juos suims kančios ir sielvartai; juos suims skausmai kaip gimdančią moterį; jie stebėsis vienas kitu; jų veidai bus kaip liepsnos.
9Štai ateina VIEŠPATIES diena, žiauri, su rūstybe ir dideliu pykčiu, kad suniokotų šalį; ir jis iš jos išnaikins jos nusidėjėlius.
10Nes dangaus žvaigždės ir jo žvaigždynai neduos savo šviesos; saulė užtems savo patekėjime, ir mėnulis nebespindės savo šviesos.
11Ir aš bausiu pasaulį už jų piktybę ir nedorėlius už jų neteisybę; ir padarysiu galą išdidžiųjų puikybei ir pažeminsiu baisiųjų išdidumą.
12Padarysiu žmogų brangesnį už grynąjį auksą; būtent žmogų – už Ofyro aukso gabalą.
13Todėl aš sudrebinsiu dangus, ir žemė pajudės iš savo vietos kariuomenių VIEŠPATIES rūstybėje ir jo didelio pykčio dieną.
14Ir bus kaip išvaikytos stirnos ir kaip avys, kurių niekas nesurenka, – jie kiekvienas gręšis į savo tautą ir kiekvienas bėgs į savo šalį.
15Kiekvienas, kuris bus aptiktas, bus perdurtas; ir kiekvienas, prie jų prisijungęs, kris nuo kalavijo.
16Taip pat jų vaikai bus triuškinami jų akyse; jų namai bus apiplėšti ir jų žmonos išprievartautos.
17Štai aš sukurstysiu prieš juos medus, kurie nevertina sidabro; ir auksas jų nedžiugina.
18Taipogi jų lankai sutriuškins jaunuolius; ir įsčių vaisiaus jie nesigailės; jų akis nepagailės vaikų.
19Ir Babilonas, karalysčių šlovė, chaldėjų puikybės grožis, bus kaip kad Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą.
20Jis niekada nebus apgyvendintas, ir niekas negyvens jame per kartų kartas; nei arabas neties ten palapinės; nei piemenys nestatys ten savo aptvarų.
21Bet laukiniai dykumos žvėrys ten gulės; ir jų namai bus pilni graudulingų sutvėrimų; ten gyvens pelėdos, ir satyrai ten šoks.
22Ir laukiniai salų žvėrys šauks savo tuščiuose namuose, ir slibinai savo puikiuose rūmuose; priartėjo jo laikas, ir jo dienos nebus prailgintos.