1Nes VIEŠPATS pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį ir juos apgyvendins jų pačių šalyje; ateiviai prisijungs prie jų, ir jie prilips prie Jokūbo namų.
2Ir tautos juos paims ir parves į jų vietą; ir Izraelio namai juos pasisavins tarnais ir tarnaitėmis VIEŠPATIES šalyje; jie paims į nelaisvę tuos, kurių belaisviais jie buvo; ir jie valdys savo engėjus.
3Ir įvyks tą dieną, kai VIEŠPATS tau suteiks poilsį nuo tavo sielvarto ir nuo tavo baimės, ir nuo kietos vergijos, kurioje buvai priverstas tarnauti,
4tada tu imsiesi šios patarlės prieš Babilono karalių, ir sakysi: „Kaip liovėsi engėjas! Auksinio miesto nebeliko!
5VIEŠPATS sulaužė nedorėlio lazdą, valdovų skeptrą.
6Tas, kuris rūstybėje mušė tautas nesiliaujančiais kirčiais, kuris pyktyje valdė tautas, yra persekiojamas, ir niekas netrukdo.
7Visa žemė ilsisi ir yra rami; jie pratrūksta giedojimu.
8Taip, eglės džiaugiasi dėl tavęs bei Libano kedrai, sakydami: ‘Nuo tada, kai atsigulei, joks kirtėjas nebeateina aukštyn prieš mus’.
9Pragaras apačioje sujudo dėl tavęs, kad pasitiktų tave ateinantį; dėl tavęs jis pažadino mirusius, tai yra, visus žemės viršiausius; jis pakėlė nuo jų sostų visus tautų karalius.
10Jie visi kalbės ir sakys tau: ‘Ar tu irgi tapai silpnas kaip ir mes? Ar tu tapai mums lygus?’
11Nustumta žemyn į kapą tavo puikybė bei tavo violų triukšmas; po tavimi paklotas kirminas, ir kirminai tave apkloja.
12Kaip tu iškritai iš dangaus, o Liuciferi, aušros sūnau! Kaip tu nukirstas žemėn, kuris nusilpninai tautas!
13Nes tu buvai sakęs savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, aš iškelsiu savo sostą virš Dievo žvaigždžių; aš taipogi atsisėsiu ant susirinkimo kalno, šiaurės šonuose;
14aš pakilsiu virš debesų aukštybių; aš būsiu lygus Aukščiausiajam’.
15Tačiau tu būsi nustumtas į pragarą, į duobės šonus.
16Tie, kurie tave matys, įdėmiai žiūrės į tave ir galvos apie tave, sakydami: ‘Ar tai tas žmogus, kuris privertė žemę drebėti, kuris sukrėtė karalystes;
17kuris padarė pasaulį kaip dykumą ir sugriovė jo miestus; kuris neatvėrė savo belaisvių namų?’
18Visi tautų karaliai, visi jie guli šlovėje, kiekvienas savo namuose.
19Bet tu esi išmestas iš savo kapo kaip bjauri atžala ir kaip drabužis užmuštųjų, perdurtų kalaviju, kurie nužengia į duobės akmenis; kaip po kojomis sumindytas lavonas.
20Tu nesusivienysi su jais laidojime, nes sunaikinai savo šalį ir išžudei savo tautą; piktadarių sėkla niekada nebus minima.
21Paruoškite jo vaikams žudynes už jų tėvų neteisybę; kad jie nepakiltų ir nepasisavintų šalies, ir nepripildytų pasaulio paviršiaus miestais.
22„Nes aš pakilsiu prieš juos, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir iškirsiu iš Babilono vardą ir likutį, ir sūnų, ir vaikaitį“, – sako VIEŠPATS.
23„Taip pat padarysiu jį baublių nuosavybe bei vandens balomis; ir jį iššluosiu sunaikinimo šluota“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.
24Kariuomenių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Iš tiesų, kaip sumaniau, taip ir įvyks; ir kaip nutariau, taip ir išsilaikys:
25kad sudaužysiu asirą savo šalyje ir jį sutrypsiu po kojomis ant savo kalnų; tada jo jungas pasitrauks nuo jų, ir jo našta pasišalins nuo jų pečių.
26Šitoks yra sumanymas, kuris yra nutartas visai žemei; ir šita yra ranka, ištiesta į visas tautas.
27Nes kariuomenių VIEŠPATS nutarė, kas tai panaikins? Ir jo ranka ištiesta, kas ją nukreips atgal?
28Karaliaus Ahazo mirties metais buvo šita našta.
29„Nesidžiauk tu, visa Palestina, kad sulūžo lazda to, kuris tave mušė; nes iš gyvatės šaknies išeis angis, ir jos vaisius bus skraidanti ugninga gyvatė.
30Vargšų pirmagimiai ganysis ir nepasiturintys saugiai gulės; o tavo šaknį nužudysiu badu, ir jis užmuš tavo likutį.
31Kaukite, o vartai; šauk, o mieste; tu, visa Palestina, esi sunaikinta; nes iš šiaurės ateis dūmai, ir nei vienas nebus vienišas savo paskirtu laiku.
32Tai ką atsakys tautos pasiuntiniams? Kad VIEŠPATS pastatė Sioną ant pamato, kuriuo pasitikės jo tautos vargšai“.