1Ir Jokūbas pašaukė savo sūnus ir tarė: „Susirinkite, kad paskelbčiau jums tai, kas jums atsitiks paskutinėmis dienomis.
2Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs; ir paklausykite Izraelio, savo tėvo.
3Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano galybė ir mano stiprybės pradžia, pralenkiąs orumu ir pralenkiąs galia;
4nepastovus kaip vanduo, tu nepralenksi; nes tu įlipai į savo tėvo lovą; tuomet tu sutepei ją; jis įlipo į mano guolį.
5Simeonas ir Levis yra broliai; žiaurumo įrankiai yra jų buveinėse.
6O mano siela, neik į jų paslaptis; su jų susirinkimu, mano garbe, tu nesusivienyk; nes savo pyktyje jie užmušė vyrą ir savivaliaudami iškasė sieną.
7Prakeiktas tebūna jų pyktis, nes jis buvo smarkus; ir jų rūstybė, nes ji buvo žiauri; aš juos padalinsiu Jokūbe, juos išsklaidysiu Izraelyje.
8Juda, tu esi tas, kurį girs tavo broliai; tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; nusilenks prieš tave tavo tėvo vaikai.
9Juda yra liūto jauniklis; nuo grobio, mano sūnau, tu esi iškilęs; jis pasilenkė, jis prigulė kaip liūtas, kaip senas liūtas; kas jį prikels?
10Neatsitrauks skeptras nuo Judos, nei įstatymleidys iš jo tarpkojo, kol ateis Šilojus; ir pas jį bus tautų susirinkimas.
11Pririšęs prie vynmedžio savo kumeliuką ir prie rinktinio vynmedžio savo asilo jauniklį; jis išsiplovė vyne savo drabužius, vynuogių kraujyje savo apdarus;
12jo akys bus raudonos nuo vyno, ir jo dantys balti nuo pieno.
13Zebulonas gyvens jūros uoste; ir jis bus laivų uostas; ir jo riba bus iki Sidono.
14Isacharas yra stiprus asilas, atsigulantis tarp dviejų naštų;
15ir jis matė, kad poilsis buvo geras, ir kad šalis buvo miela; ir palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo tarnu duoklei.
16Danas teis savo tautą kaip viena iš Izraelio genčių.
17Danas bus gyvatė prie kelio, angis ant tako, geliantis žirgui į kulnis, kad jo raitelis nukristų atbulas.
18Tavo išgelbėjimo laukiau, o VIEŠPATIE.
19Gadas, pulkas jį nugalės; bet jis galiausiai nugalės.
20Iš Ašero riebi bus jo duona, ir jis duos karališkus skanėstus.
21Naftalis yra paleista elnė; jis teikia gražius žodžius.
22Juozapas yra vaisinga šaka, vaisinga šaka prie versmės; kurios atšakos stiebiasi virš sienos;
23šauliai sukėlė jam didelį sielvartą, šaudė į jį, ir jo nekentė;
24tačiau jo lankas pasiliko stiprus, ir jo rankų pečiai buvo sustiprinti per Jokūbo galingojo Dievo rankas (iš ten yra ganytojas, Izraelio akmuo);
25per tavo tėvo Dievą, kuris tau padės; per Visagalį, kuris tave palaimins dangaus palaiminimais iš aukštybių, palaiminimais gelmės, gulinčios apačioje, palaiminimais krūtų ir įsčių;
26tavo tėvo palaiminimai pranašesni už mano pirmtakų palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.
27Benjaminas draskys kaip vilkas; ryte jis ės, ką sugavo, o naktį padalins grobį“.
28Visi šitie yra dvylika Izraelio genčių; ir tai yra, ką jų tėvas kalbėjo jiems ir juos laimino; kiekvieną pagal jų palaiminimus palaimino jis juos.
29Ir jis juos įpareigojo ir jiems tarė: „Aš esu surenkamas prie savo tautos; palaidokite mane pas mano tėvus oloje, esančioje hetito Efrono lauke,
30oloje, kuri yra lauke Machpelos, esančios prieš Mamrę, Kanaano šalyje, kurią Abraomas nusipirko su hetito Efrono lauku, laidojimo vietos nuosavybėn.
31Ten jie palaidojo Abraomą ir jo žmoną Sarą; ten jie palaidojo Izaoką ir jo žmoną Rebeką; ir ten aš palaidojau Lėją.
32Nupirktas laukas su jame esančia ola buvo iš Heto vaikų“.
33Ir Jokūbas, baigęs duoti įsakymus savo sūnums, įkėlė savo kojas į lovą, atidavė dvasią ir buvo surinktas prie savo tautos.