1Ir Juozapas puolė ant savo tėvo veido, verkė ant jo ir jį bučiavo.
2Ir Juozapas įsakė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti jo tėvą; ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.
3Ir dėl jo buvo išpildyta keturiasdešimt dienų; nes taip yra išpildomos dienos tų, kurie yra balzamuojami; ir egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų.
4Ir praėjus jo apraudojimo dienoms, Juozapas kalbėjo faraono namams, sakydamas: „Jei tad radau malonę jūsų akyse, meldžiu jus, kalbėkite faraonui į ausis, sakydami:
5‘Mano tėvas mane prisaikdino, sakydamas: „Štai aš mirštu; mano kape, kurį sau išsikasiau Kanaano šalyje, ten mane palaidok“. Todėl dabar, meldžiu tave, leisk man vykti aukštyn ir palaidoti savo tėvą, ir aš sugrįšiu’“.
6Ir faraonas tarė: „Vyk aukštyn ir palaidok savo tėvą, kaip jis tave prisaikdino“.
7Ir Juozapas traukė aukštyn savo tėvo laidoti; ir su juo vyko aukštyn visi faraono tarnai, jo namų vyresnieji ir visi Egipto šalies vyresnieji,
8ir visi Juozapo namai, jo broliai ir jo tėvo namai; tik savo mažylius, savo kaimenes ir savo bandas jie paliko Gošeno šalyje.
9Ir su juo traukė aukštyn tiek vežimai, tiek raiteliai; ir tai buvo labai didelis būrys.
10Ir atvykę į Atado klojimą, esantį anapus Jordano, jie ten raudojo didžia ir labai skaudžia rauda; ir jis atliko savo tėvui gedėjimą septynias dienas.
11O šalies gyventojai, kanaaniečiai, matydami tą gedulą Atado klojime, sakė: „Tai yra sunkus gedulas egiptiečiams“; todėl jį praminė vardu Abel-Misraimas, kuris yra anapus Jordano.
12Ir jo sūnūs jam padarė taip, kaip jis buvo jiems įsakęs;
13nes jo sūnūs nugabeno jį į Kanaano šalį ir palaidojo jį prieš Mamrę Machpelos lauko oloje, kurią Abraomas su lauku nupirko iš hetito Efrono, laidojimo vietos nuosavybėn.
14Ir palaidojęs savo tėvą Juozapas sugrįžo į Egiptą, jis, jo broliai ir visi, kurie vyko su juo aukštyn jo tėvo laidoti.
15Ir Juozapo broliai, matydami, kad jų tėvas yra miręs, tarė: „Galbūt Juozapas mūsų nekęs ir tikrai mums atmokės už visa pikta, ką mes jam padarėme“.
16Ir jie siuntė Juozapui pasiuntinį, sakydami: „Tavo tėvas prieš mirdamas įsakė, sakydamas:
17‘Taip sakykite Juozapui: „Atleisk, meldžiu tave, savo brolių nusikaltimą ir jų nuodėmę; nes jie padarė tau pikta“; o dabar, meldžiame tave, atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą“. Ir Juozapas verkė, kai jie jam kalbėjo.
18Ir jo broliai taip pat nuėjo ir parpuolė prieš jo veidą; ir jie tarė: „Štai mes esame tavo tarnai“.
19Bet Juozapas jiems tarė: „Nebijokite; nes argi aš esu Dievo vietoje?
20Tačiau dėl jūsų, jūs sumanėte prieš mane pikta; bet Dievas norėjo tai dėl gero, idant įvykdytų, kaip yra šią dieną, kad daug žmonių išlaikytų gyvų.
21Taigi dabar nebijokite; aš maitinsiu jus ir jūsų mažylius“. Ir jis guodė juos ir maloniai jiems kalbėjo.
22Ir Juozapas gyveno Egipte, jis ir jo tėvo namai; ir Juozapas gyveno šimtą dešimt metų.
23Ir Juozapas matė Efraimo trečios kartos vaikus; taip pat Manaso sūnaus Machyro vaikai buvo auginami Juozapui ant kelių.
24Ir Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu; o Dievas tikrai jus aplankys ir išves iš šitos šalies į šalį, kurią jis prisiekė Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“.
25Ir Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus, tardamas: „Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs nunešite iš čia aukštyn mano kaulus“.
26Taigi Juozapas mirė, būdamas šimto dešimties metų; ir jie jį išbalzamavo, ir jis buvo paguldytas į karstą Egipte.
27Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.