1Ir Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, išėjo pažiūrėti tos šalies dukterų.
2Ir šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Šechemas ją pamatęs paėmė ją ir sugulė su ja, ir ją suteršė.
3Ir jo siela prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, ir jis pamilo tą panelę, ir maloniai tai panelei kalbėjo.
4Ir Šechemas kalbėjo savo tėvui Hamorui, tardamas: „Gauk man šitą panelę į žmonas“.
5Ir Jokūbas išgirdo, kad jis suteršė jo dukterį Diną; na, o jo sūnūs buvo prie jo galvijų ant lauko; ir Jokūbas tylėjo, kol jie parėjo.
6Ir Šechemo tėvas Hamoras išėjo pas Jokūbą su juo kalbėtis.
7Ir Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo nuo lauko; ir tie vyrai sielojosi ir jie labai užsirūstino, nes suguldamas su Jokūbo dukterimi jis padarė kvailystę Izraelyje; kas neturėtų būti daroma.
8Ir Hamoras kalbėjosi su jais, sakydamas: „Mano sūnaus Šechemo siela ilgisi jūsų dukters; meldžiu jus, duokite jam ją į žmonas.
9Ir sudarykite su mumis santuokas, duokite mums savo dukteris ir imkite sau mūsų dukteris.
10Ir gyvenkite su mumis; ir šalis bus jūsų priešakyje; gyvenkite ir verskitės joje, ir įsigykite joje nuosavybę“.
11Ir Šechemas tarė jos tėvui ir jos broliams: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse, ir ką man pasakysite, aš duosiu.
12Prašykite manęs kaip niekada daug kraičio ir dovanų, ir aš duosiu, kaip jūs man pasakysite; tik man duokite tą panelę į žmonas“.
13Ir Jokūbo sūnūs atsakė Šechemui ir jo tėvui Hamorui klastingai kalbėdami, nes jis buvo suteršęs jų seserį Diną;
14ir jie tarė jiems: „Mes negalime to padaryti, duoti savo seserį tam, kuris yra neapipjaustytas; nes tai būtų mums gėda;
15tik tuo sutiksime su jumis: jei jūs būsite tokie, kaip mes, kad kiekvienas jūsų vyriškos lyties būtų apipjaustytas;
16tada duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, ir gyvensime su jumis, ir tapsime viena tauta.
17Bet jei jūs mūsų neklausysite, kad būtumėte apipjaustyti; tuomet pasiimsime savo dukterį ir išvyksime“.
18Ir jų žodžiai patiko Hamorui ir Hamoro sūnui Šechemui.
19Ir tas jaunuolis nedelsė to padaryti, nes jis žavėjosi Jokūbo dukterimi; ir jis buvo gerbiamas labiau už visus savo tėvo namus.
20Ir Hamoras ir jo sūnus Šechemas atėjo prie savo miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami:
21„Šitie žmonės yra taikūs su mumis; todėl tegyvena jie šalyje ir joje verčiasi; nes šalis štai jiems užtektinai didelė; imkime jų dukteris sau į žmonas ir duokime jiems mūsų dukteris.
22Tik tuo tie žmonės sutiks su mumis gyventi pas mus, kad būtume viena tauta, jei kiekvienas tarp mūsų vyriškos lyties bus apipjaustytas, kaip jie yra apipjaustyti.
23Argi jų galvijai, jų turtas ir visi jų gyvuliai nebus mūsų? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens pas mus“.
24Ir Hamoro ir jo sūnaus Šechemo paklausė visi, kurie išėjo iš jo miesto vartų; ir visi vyriškos lyties buvo apipjaustyti, visi, kurie išėjo iš jo miesto vartų.
25Ir įvyko trečiąją dieną, kai jiems skaudėjo, jog du iš Jokūbo sūnų, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė kiekvienas savo kalaviją ir drąsiai užpuolė miestą, ir išžudė visus vyriškos lyties.
26Ir jie nužudė kalavijo ašmenimis Hamorą ir jo sūnų Šechemą ir paėmė Diną iš Šechemo namų, ir išėjo.
27Jokūbo sūnūs užėjo ant užmuštųjų ir apiplėšė miestą, nes jie suteršė jų seserį.
28Jie paėmė jų avis, jų jaučius, jų asilus, tai, kas buvo mieste, ir tai, kas buvo ant lauko,
29visą jų turtą, visus jų mažylius, jų žmonas jie išsivedė į nelaisvę ir pasigrobė viską, kas buvo namuose.
30Ir Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Jūs man sukėlėte nerimą, padarę, kad smirdėčiau tos šalies gyventojų, kanaaniečių ir perizų tarpe; ir man esant mažam skaičiumi, jie susitelks prieš mane ir mane užmuš; ir aš būsiu sunaikintas, aš ir mano namai“.
31Ir jie tarė: „Ar jis turėjo pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?“