1Na, o gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar taip, ar Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“
2Ir moteris tarė gyvatei: „Mes galime valgyti sodo medžių vaisių;
3bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: ‘Nevalgykite nuo jo nei nelieskite jo, kad nemirtumėte’“.
4Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite;
5nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga“.
6Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jis malonus akims, ir kad medis geistinas, idant padarytų išmintingu, ji ėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja; ir jis valgė.
7Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie pažino esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
8Ir jie išgirdo VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos vėsumoje, balsą; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
9Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu esi?“
10Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir išsigandau, kadangi aš nuogas; ir pasislėpiau“.
11Ir jis tarė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“
12Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau“.
13Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau“.
14Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tu tai padarei, tu esi prakeikta labiau už visus galvijus ir už visus lauko žvėris; savo pilvu tu vaikščiosi ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas;
15ir aš padėsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei jos sėklos; ta sutrins tavo galvą, o tu sutrinsi jos kulnį“.
16Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo sielvartą ir tavo nėštumus; sielvarte tu gimdysi vaikus; ir tavo noras bus savo vyrui, o jis tave valdys“.
17Ir Adomui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: ‘Nevalgyk nuo jo’; prakeikta yra dirva dėl tavęs; sielvarte maitinsies iš jos per visas savo gyvenimo dienas;
18taip pat erškėčius ir usnis ji tau duos; ir tu valgysi lauko žoles;
19savo veido prakaite valgysi duoną, kol sugrįši į dirvą; nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši“.
20Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva; nes ji buvo visų gyvųjų motina.
21Taip pat VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė apsiaustus iš odų ir juos aprengė.
22Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, kad pažintų gera ir pikta; ir dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir neskintų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius“;
23dėl to VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
24Taigi jis išvarė žmogų; ir jis Edeno sodo rytuose pastatė cherubus ir liepsnojantį kalaviją, kuris sukiojosi į visas puses, kad saugotų gyvybės medžio kelią.