Genesis 2
1 Taip buvo užbaigti dangūs ir žemė, ir visa jų kariuomenė.
2 Ir Dievas septintąją dieną užbaigė savo darbą, kurį jis padarė; ir ilsėjosi septintąją dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
3 Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventė; nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas sutvėrė ir padarė.
4 Ši yra dangų ir žemės kilmė, kai jie buvo sutverti tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
5 ir visus lauko augalus, kol jų dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kol jos dar neaugo; nes VIEŠPATS Dievas nedavė lyti žemėje, ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
6 Bet migla kilo nuo žemės ir drėkino visą dirvos paviršių.
7 Ir VIEŠPATS Dievas suformavo žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; ir žmogus tapo gyva siela.
8 Ir VIEŠPATS Dievas pasodino sodą Edene rytuose; ir ten jis pastatė žmogų, kurį buvo suformavęs.
9 Ir VIEŠPATS Dievas padarė, kad iš dirvos išaugo visokie medžiai, malonūs pažiūrėti ir geri maistui; taip pat gyvybės medis sodo viduryje ir medis pažinimo gero ir pikto.
10 Ir upė tekėjo iš Edeno drėkinti sodą; o nuo ten ji persiskyrė ir tapo keturiomis pagrindinėmis.
11 Pirmosios vardas Pišonas; tai yra ta, kuri teka aplink visą Havilos šalį, kur yra aukso;
12 o tos šalies auksas yra geras; ten yra bdelijo ir onikso akmens.
13 Ir antrosios upės vardas Gihonas; ji yra ta, kuri teka aplink visą Etiopijos šalį.
14 Ir trečiosios upės vardas Hidekelis; tai yra ta, kuri teka į Asirijos rytus. Ir ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir pastatė jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
16 Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio gali valgyti dovanai;
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir pikto, nevalgyk nuo jo; nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tikrai mirsi“.
18 Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam; aš padarysiu jam padėjėją – jam tinkamą“.
19 Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos suformavo visus lauko žvėris ir visus oro skrajūnus; ir atvedė juos Adomui, kad matytų, kuo jis juos pavadins; ir kuo Adomas pavadino kiekvieną gyvą sutvėrimą, tas ir buvo jo vardas.
20 Ir Adomas davė vardus visiems galvijams ir oro skrajūnams, ir visiems lauko žvėrims; tačiau Adomui neatsirado padėjėjo – jam tinkamo.
21 Ir VIEŠPATS Dievas padarė, kad gilus miegas nupuolė ant Adomo, ir jis užmigo; ir jis išėmė vieną jo šonkaulių, ir to vietą uždarė kūnu.
22 Ir šonkaulį, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė jis moterimi ir atvedė ją pas žmogų.
23 Ir Adomas tarė: „Dabar tai yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno; ji bus vadinama Moterimi, nes iš Vyro ji buvo paimta“.
24 Todėl žmogus savo tėvą bei savo motiną paliks ir prie savo žmonos prilips; ir jie bus vienas kūnas.
25 Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi ir nesigėdijo.