1Kai Jetras, Midjano kunigas, Mozės uošvis, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui, kad VIEŠPATS buvo išvedęs Izraelį iš Egipto;
2tada Jetras, Mozės uošvis, ėmė Siporą, Mozės žmoną, po to, kai jis buvo ją pasiuntęs atgal,
3ir jos abu sūnus; kurių vieno vardas buvo Geršomas; nes jis sakė: „Buvau ateivis svetimoje šalyje“;
4o kito vardas buvo Eliezeras; jis sakė: „Nes mano tėvo Dievas buvo mano pagalba ir mane išgelbėjo nuo faraono kalavijo“;
5ir Jetras, Mozės uošvis, atėjo su jo sūnumis ir jo žmona pas Mozę į dykumą, kur jis stovyklavo prie Dievo kalno;
6ir jis tarė Mozei: „Aš, tavo uošvis Jetras, esu atėjęs pas tave, ir tavo žmona ir jos abu sūnūs su ja“.
7Mozė išėjo pasitikti savo uošvio, nusilenkė ir pabučiavo jį; ir jie vienas kito klausinėjo apie gerovę; ir jie įėjo į palapinę.
8Ir Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, visą vargą, ištikusį juos kelyje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėjo.
9Ir Jetras džiaugėsi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs Izraeliui, kurį jis išgelbėjo iš egiptiečių rankos.
10Ir Jetras tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris jus išgelbėjo iš egiptiečių rankos ir faraono rankos, kuris išgelbėjo tautą iš po egiptiečių rankos.
11Dabar žinau, kad VIEŠPATS yra didesnis už visus dievus; nes tame dalyke, kame jie elgėsi išdidžiai, jis buvo aukščiau jų“.
12Ir Jetras, Mozės uošvis, paėmė deginamąją auką ir aukų Dievui; ir atėjo Aaronas ir visi Izraelio vyresnieji valgyti duonos su Mozės uošviu Dievo akivaizdoje.
13Ir įvyko rytojaus dieną, kad Mozė sėdosi teisti tautos; o tauta stovėjo prie Mozės nuo ryto iki vakaro.
14Ir Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis darė tautai, tarė: „Kas tai, ką tu darai tautai? Kodėl tu sėdi pats vienas, o visa tauta stovi prie tavęs nuo ryto iki vakaro?“
15Ir Mozė tarė savo uošviui: „Dėl to, kad tauta ateina pas mane Dievo pasiklausti;
16kai jie turi kokį reikalą, jie ateina pas mane; o aš teisiu tarp vieno ir kito, ir duodu jiems žinoti Dievo įstatus ir jo įstatymus“.
17Ir Mozės uošvis jam tarė: „Tai, ką tu darai, nėra gerai.
18Tu visiškai nusikamuosi, tiek tu, tiek ši tauta, kuri yra su tavimi; nes tau tai per sunku; tu nepajėgus pats vienas to atlikti.
19Dabar paklausyk mano balso, aš tau patarsiu, o Dievas bus su tavimi: tu būk tautai į Dievą, kad pristatytumei reikalus Dievui;
20ir mokyk juos įsakų bei įstatymų, ir parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbą, kurį jie turi daryti.
21Be to, parūpink iš visos tautos pajėgių vyrų, Dievo bijančių, tiesos vyrų, godumo nekenčiančių; ir pastatyk tokius aukščiau jų būti tūkstančių valdovais, šimtų valdovais, penkiasdešimčių valdovais ir dešimčių valdovais;
22ir tegul jie teisia tautą visais laikotarpiais; ir bus, kad kiekvieną didelį reikalą jie tau pristatys, bet kiekvieną mažą reikalą jie teis; taip bus lengviau tau pačiam, ir jie neš naštą su tavimi.
23Jei darysi šitą dalyką ir tau Dievas taip įsakys, tuomet tu pajėgsi ištverti, ir taip pat visa ši tauta eis į savo vietą ramybėje“.
24Taigi Mozė paklausė savo uošvio balso ir padarė visa, ką jis buvo sakęs.
25Ir Mozė išrinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir juos padarė tautos galvomis: tūkstančių valdovais, šimtų valdovais, penkiasdešimčių valdovais ir dešimčių valdovais.
26Ir jie teisė tautą visais laikotarpiais; sunkius reikalus jie pristatydavo Mozei, bet kiekvieną mažą reikalą jie patys teisdavo.
27Ir Mozė išleido savo uošvį; o jis nuėjo sau į savo paties šalį.