1Ir VIEŠPATIES pyktis vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis paskatino Dovydą prieš juos, kad sakytų: „Eik, suskaičiuok Izraelį ir Judą“.
2Nes karalius tarė Joabui, kariuomenės vadui, esančiam su juo: „Eik dabar per visas Izraelio gentis nuo Dano iki Beer-Šebos ir suskaičiuokite tautą, kad žinočiau tautos skaičių“.
3Ir Joabas tarė karaliui: „VIEŠPATS, tavo Dievas, tepridės prie tautos šimtąkart tiek, kiek jų yra, kad mano viešpaties karaliaus akys tai matytų; bet kodėl mano viešpats karalius gėrisi šiuo dalyku?“
4Tačiau karaliaus žodis nugalėjo Joabą ir kariuomenės vadus. Ir Joabas bei kariuomenės vadai išėjo nuo karaliaus akivaizdos Izraelio tautos suskaičiuoti.
5Ir perėję per Jordaną, jie stovyklavo Aroeryje, dešinėje pusėje miesto, esančio Gado upės viduryje, ir Jazerio link;
6paskui jie atėjo į Gileadą ir į Tachtim-Hodši šalį; ir jie atėjo į Dan-Jaaną ir aplink į Sidoną,
7ir atėjo į Tyro tvirtovę ir į visus hivų bei kanaaniečių miestus; ir jie išėjo į Judos pietus – į Beer-Šebą.
8Taigi kai jie buvo perėję visą šalį, devyniems mėnesiams ir dvidešimčiai dienų pasibaigus, jie atvyko į Jeruzalę.
9Ir Joabas davė karaliui tautos skaičiaus sumą: ir Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių narsių vyrų, traukiančių kalaviją; o Judos vyrų buvo penki šimtai tūkstančių vyrų.
10Ir Dovydo širdis jį ištiko po to, kai jis buvo skaičiavęs tautą. Ir Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš labai nusidėjau tuo, ką padariau; o dabar, o VIEŠPATIE, meldžiu tave, pašalink savo tarno neteisybę; nes labai kvailai padariau“.
11Dovydui rytą atsikėlus, VIEŠPATIES žodis atėjo pranašui Gadui, Dovydo regėtojui, sakydamas:
12„Eik ir kalbėk Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Aš tau siūlau tris dalykus; pasirink vieną iš jų, kad tau tai daryčiau’“.
13Taigi Gadas atėjo pas Dovydą, jam pasakė ir tarė: „Ar teateina tau septyni bado metai į tavo šalį, ar nori tris mėnesius bėgti savo priešų priešakyje, kol jie tave persekios, ar kad tris dienas maras būtų tavo šalyje? Dabar pasitark ir pagalvok, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane siuntė“.
14Ir Dovydas tarė Gadui: „Esu labai spaudžiamas; pulkime į VIEŠPATIES rankas; nes dideli jo gailestingumai; tenepulsiu į žmogaus rankas“.
15Taigi VIEŠPATS siuntė ant Izraelio marą nuo ryto iki nustatyto laiko; ir išmirė iš tautos nuo Dano iki Beer-Šebos septyniasdešimt tūkstančių žmonių.
16Ir kai angelas ištiesė ranką į Jeruzalę jos naikinti, VIEŠPATS gailėjosi dėl nelaimės ir tarė angelui, naikinančiam tautą: „Gana; sulaikyk dabar savo ranką“. O VIEŠPATIES angelas buvo prie jebusiečio Araunos klojimo.
17Ir pamatęs angelą, užmušinėjantį tautą, Dovydas kalbėjo VIEŠPAČIUI, sakydamas: „Štai aš nusidėjau ir nedorai pasielgiau; bet šitos avys, ką jos padarė? Meldžiu tave, tegul tavo ranka būna prieš mane ir prieš mano tėvo namus“.
18Ir tą dieną Gadas atėjo pas Dovydą ir tarė jam: „Eik aukštyn, pastatyk VIEŠPAČIUI aukurą jebusiečio Araunos klojime“.
19Ir Dovydas pagal Gado pasakymą ėjo aukštyn, kaip VIEŠPATS įsakė.
20Ir Arauna pažiūrėjo ir pamatė karalių ir jo tarnus, ateinančius jo link; ir Arauna išėjo ir nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės.
21Ir Arauna tarė: „Kodėl mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ O Dovydas tarė: „Pirkti iš tavęs klojimo, kad VIEŠPAČIUI aukurą pastatyčiau, kad ta rykštė būtų sulaikyta nuo tautos“.
22Ir Arauna tarė Dovydui: „Tegul mano viešpats karalius ima ir aukoja, kas jam atrodo gera; štai čia yra jaučiai deginamajai aukai, kuliamieji įrankiai ir kiti jaučių įrankiai malkoms.
23Visa tai Arauna, kaip karalius, davė karaliui. Ir Arauna tarė karaliui: „VIEŠPATS, tavo Dievas, tave tepriima“.
24O karalius tarė Araunai: „Ne; aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už kainą; aš neaukosiu VIEŠPAČIUI, savo Dievui, deginamųjų aukų iš to, kas man nieko nekainuoja“. Taip Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių.
25Ir Dovydas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas. Taip VIEŠPATS buvo permaldautas už šalį, ir rykštė buvo sulaikyta nuo Izraelio.