1Tada karalius Dovydas atsakydamas tarė: „Pašaukite man Bat-Šebą“. Ir ji, atėjusi karaliaus akivaizdon, atsistojo prieš karalių.
2Ir karalius prisiekdamas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris atpirko mano sielą iš visokių bėdų,
3kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, tardamas: ‘Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste mano vietoje’; būtent taip aš šią dieną tikrai padarysiu“.
4Tada Bat-Šeba, nusilenkusi veidu iki žemės ir išreiškusi karaliui pagarbą, tarė: „Tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas per amžius“.
5Ir karalius Dovydas tarė: „Pašaukite man kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają“. Ir jie atėjo karaliaus akivaizdon.
6Ir karalius jiems tarė: „Imkite su savimi savo viešpaties tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano paties mulo ir nuveskite jį žemyn į Gihoną;
7ir tegul kunigas Cadokas ir pranašas Natanas jį ten patepa Izraelio karaliumi; ir pūskite trimitu ir sakykite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas’.
8Tada ateikite aukštyn paskui jį, kad jis ateitų ir atsisėstų į mano sostą; nes jis bus karalius mano vietoje; aš jį paskyriau būti valdovu Izraeliui ir Judai“.
9Ir Jehojados sūnus Benajas atsakydamas karaliui tarė: „Amen; taip tesako VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas.
10Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didesnį už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.
11Taigi kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėjo žemyn, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir jį nuvedė į Gihoną.
12Ir kunigas Cadokas paėmė ragą aliejaus iš padangtės ir patepė Saliamoną. Ir jie pūtė trimitą; o visa tauta tarė: „Tegyvuoja karalius Saliamonas“.
13Ir visa tauta atėjo aukštyn paskui jį, ir grodama dūdelėmis tauta džiaugėsi dideliu džiaugsmu, kad net žemė plyšinėjo nuo jų garso.
14Ir tai išgirdo Adonijas ir visi su juo esantys svečiai, kai jie buvo baigę valgyti. O Joabas, išgirdęs trimito garsą, tarė: „Kodėl šis šurmuliuojančio miesto triukšmas?“
15Ir jam tebekalbant štai atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas; ir Adonijas jam tarė: „Įeik; nes tu esi narsus vyras ir atneši gerą žinią“.
16Ir Jonatanas atsakydamas tarė Adonijui: „Tikrai mūsų viešpats, karalius Dovydas, paskyrė karaliumi Saliamoną.
17Ir karalius siuntė su juo kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus bei peletus, ir jie užsodino jį ant karaliaus mulo;
18ir kunigas Cadokas bei pranašas Natanas jį patepė karaliumi Gihone; ir iš ten jie atėjo aukštyn džiaugdamiesi, kad net miestas aidėjo. Tai yra tas triukšmas, kurį girdėjote.
19Be to, Saliamonas sėdi karalystės soste.
20Ir dar karaliaus tarnai atėjo palaiminti mūsų viešpaties karaliaus Dovydo, sakydami: ‘Tegul Dievas padaro Saliamono vardą geresnį už tavo vardą, ir jo sostą tepadaro didesnį už tavo sostą’. Ir karalius nusilenkė lovoje.
21Ir karalius taipogi šitaip tarė: ‘ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris, mano akims matant, šią dieną davė tą, kuris sėdės mano soste’“.
22Ir visi pas Adoniją esantys svečiai išsigando ir pakilę nuėjo kiekvienas savo keliu.
23O Adonijas bijojo dėl Saliamono ir pakilęs nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.
24Ir buvo pranešta Saliamonui, sakant: „Štai Adonijas bijo karaliaus Saliamono; nes štai jis nusitvėręs laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegul karalius Saliamonas šiandien man prisiekia, kad nenužudys savo tarno kalaviju“.
25Ir Saliamonas tarė: „Jei jis pasirodys vertas vyras, nenukris žemėn nei vienas jo plaukas; bet jei jame bus rasta kas pikta, jis mirs“.
26Taigi karalius Saliamonas pasiuntė, ir jie nuvedė jį žemyn nuo aukuro. Ir jis atėjęs nusilenkė karaliui Saliamonui; ir Saliamonas jam tarė: „Eik į savo namus“.