1Na, o Ahabo sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje aštuonioliktaisiais Judos karaliaus Jehozapato metais ir karaliavo dvylika metų.
2Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse; bet ne taip, kaip jo tėvas ir kaip jo motina; nes jis pašalino Baalo atvaizdą, kurį buvo padaręs jo tėvas.
3Tačiau jis prilipo prie nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti; jis neatsitraukė nuo jų.
4O Moabo karalius Meša buvo avių augintojas ir duodavo Izraelio karaliui šimtą tūkstančių avinėlių ir šimtą tūkstančių avinų su vilna.
5Bet įvyko, kad Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.
6Ir tuo pačiu metu karalius Jehoramas išėjo iš Samarijos ir suskaičiavo visą Izraelį.
7Ir jis ėjo ir pasiuntė Judos karaliui Jehozapatui, sakydamas: „Moabo karalius sukilo prieš mane; ar eisi su manimi į mūšį prieš Moabą?“ Ir jis tarė: „Eisiu aukštyn; aš esu kaip ir tu; mano tauta kaip tavo tauta ir mano žirgai kaip tavo žirgai“.
8Ir jis tarė: „Kuriuo keliu eisime aukštyn?“ O jis atsakė: „Keliu per Edomo dykumą“.
9Taip Izraelio karalius, Judos karalius ir Edomo karalius nuėjo; ir jie ėjo aplink septynių dienų kelionę; ir nebuvo vandens kariuomenei ir galvijams, einantiems paskui juos.
10Ir Izraelio karalius tarė: „Vargas! VIEŠPATS sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas!“
11Bet Jehozapatas tarė: „Ar čia nėra VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume per jį pasiklausti VIEŠPATIES?“ Ir vienas iš Izraelio karaliaus tarnų atsiliepdamas tarė: „Čia yra Šafato sūnus Eliša, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų“.
12Ir Jehozapatas tarė: „VIEŠPATIES žodis yra su juo“. Taigi Izraelio karalius, Jehozapatas ir Edomo karalius nuėjo žemyn pas jį.
13Ir Eliša tarė Izraelio karaliui: „Kas man darbo su tavimi? Eik pas savo tėvo pranašus ir pas savo motinos pranašus“. O Izraelio karalius jam pasakė: „Ne; nes VIEŠPATS sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas“.
14Ir Eliša tarė: „Kaip gyvas kariuomenių VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, tikrai, jei neatsižvelgčiau į Judos karalių Jehozapatą, nežiūrėčiau į tave ir tavęs nematyčiau.
15Bet dabar atveskite man muzikantą“. Ir įvyko, kad muzikantui skambinant, ant jo atėjo VIEŠPATIES ranka.
16Ir jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Padarykite šitą slėnį pilną griovių’.
17Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Nematysite vėjo, nematysite nei lietaus; tačiau tas slėnis bus pripildytas vandens, kad jūs gertumėte, jūs patys, jūsų galvijai ir jūsų gyvuliai.
18Bet VIEŠPATIES akyse tai tėra lengvas dalykas: jis dar atiduos moabiečius į jūsų rankas.
19Ir jūs sumušite visus aptvertus miestus, visus rinktinius miestus, nukirsite visus gerus medžius, užkimšite visus vandens šaltinius ir kiekvieną gerą žemės sklypą sugadinsite akmenimis’“.
20Ir įvyko rytą, kai buvo aukojama maisto auka, štai atitekėjo vanduo Edomo keliu, ir kraštas buvo pripildytas vandens.
21Ir kai visi moabiečiai išgirdo, kad karaliai buvo atėję aukštyn kariauti prieš juos, jie surinko visus, galinčius užsidėti ginklą, bei vyresnius ir sustojo ant ribos.
22Ir anksti rytą atsikėlę, saulei šviečiant ant vandens, moabiečiai pamatė kitoje pusėje vandenį raudoną kaip kraują;
23ir jie sakė: „Tai kraujas; tikrai karaliai yra išžudyti, jie sumušė vienas kitą; tad dabar prie grobio, Moabai“.
24O jiems atėjus prie Izraelio stovyklos, izraelitai pakilo ir mušė moabiečius taip, kad tie bėgo jų priešakyje; o jie vis ėjo į priekį, mušdami moabiečius jų krašte.
25Ir jie sugriovė miestus, ir kiekvienas numetė po akmenį ant kiekvieno gero žemės sklypo ir jį užvertė; ir jie užkimšo visus vandens šaltinius ir iškirto visus gerus medžius; tik Kir-Haresete jie paliko jo akmenis; tačiau mėtytojai jį apsupo ir sumušė.
26O Moabo karalius, matydamas, kad mūšis jam buvo per sunkus, paėmė su savimi septynis šimtus vyrų, traukiančių kalaviją, kad prasilaužtų pas Edomo karalių; bet jie negalėjo.
27Tada paėmė savo vyriausiąjį sūnų, kuris turėjo karaliauti jo vietoje, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką ant sienos. Ir buvo didelis pasipiktinimas Izraeliui; ir jie atsitraukė nuo jo ir sugrįžo į savo pačių šalį.