1Ir Elijas jam tarė: „Eliša, pasilik čia, meldžiu tave; nes VIEŠPATS mane pasiuntė į Jerichą“. O jis tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu“. Taip jie atėjo į Jerichą.
2Ir Jeriche esantys pranašų sūnūs atėjo pas Elišą ir jam tarė: „Ar žinai, kad šiandien VIEŠPATS paims tavo valdovą nuo tavo galvos?“ O jis atsakė: „Taip, žinau; tylėkite“.
3Ir Elijas jam tarė: „Pasilik čia, meldžiu tave; nes VIEŠPATS mane pasiuntė į Jordaną“. O jis tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu“. Ir juodu ėjo toliau.
4Ir penkiasdešimt vyrų iš pranašų sūnų ėjo ir sustojo iš tolo pažiūrėti; o juodu stovėjo prie Jordano.
5O Elijas paėmęs savo mantiją, suvyniojo ją ir sudavė į vandenis, ir jie persiskyrė į vieną ir į kitą pusę, kad juodu perėjo sausa žeme.
6Ir įvyko, kad jiems perėjus, Elijas tarė Elišai: „Prašyk, ką turėčiau tau padaryti prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs“. Ir Eliša tarė: „Meldžiu tave, tebūna ant manęs dviguba tavo dvasios dalis“.
7Ir jis tarė: „Prašai sunkaus dalyko; tačiau, jei matysi mane, kai aš būsiu paimtas nuo tavęs, tau taip bus; o jei ne, nebus“.
8Ir atsitiko, kad jiems vis dar einant toliau ir besikalbant, štai pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir juodu perskyrė; ir Elijas pakilo viesulu į dangų.
9Ir Eliša tai matė ir šaukė: „Mano tėve, mano tėve, Izraelio vežimas ir jo raiteliai!“ Ir jis daugiau jo nebematė; ir nutvėręs savo drabužius, jis juos perplėšė į dvi dalis.
10Taip pat jis pakėlė Elijo mantiją, kuri buvo nuo jo nukritusi, ir sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto.
11Ir paėmęs Elijo mantiją, kuri buvo nuo jo nukritusi, jis sudavė į vandenis ir tarė: „Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus į vandenis, jie persiskyrė į vieną ir į kitą pusę; ir Eliša perėjo.
12O kai pranašų sūnūs, kurie buvo pažiūrėti Jeriche, jį pamatė, jie tarė: „Elijo dvasia ilsisi ant Elišos“. Ir atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės.
13Ir jie tarė jam: „Štai su tavo tarnais yra penkiasdešimt stiprių vyrų; leisk jiems, meldžiame tave, eiti ir ieškoti tavo valdovo; gal VIEŠPATIES Dvasia yra jį pakėlusi ir numetusi ant kokio kalno ar į kokį slėnį“. O jis tarė: „Nesiųskite“.
14Ir jie primygtinai prašė, kol jis susidrovėjęs tarė: „Siųskite“. Taigi jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų; ir jie ieškojo tris dienas, bet jo nerado.
15Ir jiems sugrįžus pas jį (nes jis buvo pasilikęs Jeriche), jis jiems tarė: „Argi jums nesakiau: ‘Neikite’?“
16Ir miesto žmonės tarė Elišai: „Štai meldžiu tave, šio miesto padėtis gera, kaip mano viešpats mato; bet vanduo nieko vertas ir dirva nevaisinga“.
17Ir jis tarė: „Atneškite man naują ąsotį ir įberkite į jį druskos“. Ir jie jam atnešė.
18Ir išėjęs prie vandenų šaltinio ir įmetęs ten druskos, jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Aš išgydžiau šituos vandenis; nebebus nuo šiol mirties ar nevaisingos žemės ’“.
19Taip vandenys buvo išgydyti iki šios dienos pagal Elišos pasakymą, kurį jis kalbėjo.
20Ir iš ten jis ėjo aukštyn į Bet-Elį; ir jam einant keliu aukštyn, maži vaikai išėjo iš miesto ir tyčiojosi iš jo, ir jam sakė: „Eik aukštyn, plikagalvi; eik aukštyn, plikagalvi!“
21Ir atsigręžęs ir į juos pažiūrėjęs, jis juos prakeikė VIEŠPATIES vardu. Ir dvi meškos išėjo iš miško ir sudraskė iš jų keturiasdešimt du vaikus.
22Ir iš ten jis ėjo į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.