1Na, o Jehozapatas turėjo gausybę turtų ir garbės, ir susigiminiavo su Ahabu.
2Ir po kelerių metų jis nuėjo žemyn pas Ahabą į Samariją. O Ahabas jam ir su juo buvusiems žmonėms papjovė daugybę avių bei jaučių ir jį įtikinėjo eiti su juo aukštyn į Ramot-Gileadą.
3Ir Izraelio karalius Ahabas tarė Judos karaliui Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į Ramot-Gileadą?“ Jis jam atsakė: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip ir tavo tauta; mes būsime su tavimi kare“.
4Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiteirauk šiandien, meldžiu tave, VIEŠPATIES žodžio“.
5Taigi Izraelio karalius surinko iš pranašų keturis šimtus vyrų ir jiems tarė: „Ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jie tarė: „Eik aukštyn; nes Dievas atiduos jį į karaliaus rankas“.
6Bet Jehozapatas tarė: „Ar čia be to dar nėra VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiteirauti?“
7Ir Izraelio karalius pasakė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiklausti; bet aš jo nekenčiu; nes jis niekuomet nepranašavo man gero, bet visuomet pikta; tai yra Imlos sūnus Michėjas“. O Jehozapatas tarė: „Tegul taip nesako karalius“.
8Ir Izraelio karalius, pašaukęs vieną iš savo pareigūnų, tarė: „Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją“.
9O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas, apsivilkę savo rūbais, sėdėjo kiekvienas iš jų savo soste, ir jie sėdėjo atviroje vietoje Samarijos vartų įėjime; o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.
10Ir Kenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs geležinius ragus, tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi Siriją, kol jie bus sunaikinti’“.
11Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir tesiseka tau; nes VIEŠPATS jį atiduos į karaliaus rankas“.
12Ir pasiuntinys, kuris nuėjo Michėjo pakviesti, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; todėl tebūna, meldžiu tave, tavo žodis kaip vieno iš jų, ir kalbėk gera“.
13O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką mano Dievas sakys, tą kalbėsiu“.
14Ir jam atėjus pas karalių, karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jis tarė: „Eikite aukštyn, ir tesiseka jums, ir jie bus atiduoti į jūsų rankas“.
15O karalius jam tarė: „Kiek kartų aš turėsiu tave saikdinti, kad man nieko nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“
16Tada jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsisklaidžiusį ant kalnų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; todėl jie kiekvienas tegrįžta ramybėje į savo namus’“.
17Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja man gero, o tik pikta?“
18Jis vėl tarė: „Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią jo dešinėje ir jo kairėje.
19Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas suvilios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė taip, o kitas sakė kitaip.
20Tada išėjo dvasia ir, atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suviliosiu’. Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’
21Ir ji pasakė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’. Ir VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi ir taipogi įveiksi; išeik ir būtent taip padaryk’.
22Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo meluojančią dvasią į šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo prieš tave pikta“.
23Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad tau kalbėtų?“
24Ir Michėjas pasakė: „Štai tu pamatysi tą dieną, kai įeisi į vidinį kambarį slėptis“.
25Tada Izraelio karalius tarė: „Paimkite Michėją ir nuveskite jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;
26ir sakykite: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš sugrįšiu ramybėje’“.
27O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausykite visi žmonės“.
28Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas nuėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.
29O Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš persirengęs eisiu įmūšį; bet tu apsirenk savo rūbais“. Taip Izraelio karalius persirengė; ir jie ėjo į mūšį.
30Na, o Sirijos karalius buvo įsakęs su juo esantiems vežimų vadams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, o vien tik su Izraelio karaliumi“.
31Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie tarė: „Tai Izraelio karalius“. Todėl jie apsupo jį, kad kautųsi; bet Jehozapatas šaukė, ir VIEŠPATS jam padėjo; ir Dievas juos paskatino nuo jo pasitraukti.
32Nes įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai nebuvo Izraelio karalius, jie nusigręžė atgal nuo sekiojimo paskui jį.
33Ir vienas vyras nesitaikydamas įtempė lanką ir įsmeigė Izraelio karaliui tarp šarvų sujungimų; todėl jis tarė savo vežėjui: „Atgręžk savo ranką, kad mane išvežtum iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.
34Ir mūšis tą dieną smarkėjo; tačiau Izraelio karalius stovėjo savo vežime prieš sirus iki vakaro; o saulei leidžiantis mirė.