1Trisdešimt šeštaisiais Asos karaliavimo metais Izraelio karalius Baaša atėjo aukštyn prieš Judą ir pastatė Ramą tuo tikslu, kad niekam neleistų išeiti ar įeiti pas Judos karalių Asą.
2Tada Asa išnešė sidabrą bei auksą iš VIEŠPATIES namų ir karaliaus namų lobynų ir nusiuntė Sirijos karaliui Ben-Hadadui, gyvenančiam Damaske, sakydamas:
3„Tarp manęs ir tavęs yra sąjunga, kaip buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo; štai aš tau siunčiu sidabro ir aukso; eik, sulaužyk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs“.
4Ir Ben-Hadadas, paklausęs karaliaus Asos, pasiuntė savo kariuomenių vadus prieš Izraelio miestus; ir jie sumušė Ijoną, Daną, Abel-Maimą ir visus Naftalio sandėlių miestus.
5Ir įvyko, kad tai išgirdęs, Baaša liovėsi statęs Ramą ir paliovė savo darbą.
6Tada karalius Asa paėmė visą Judą; ir jie išgabeno Ramos akmenis ir jos medieną, kuriais Baaša statė; ir jais jis pastatė Gebą ir Micpą.
7Ir tuo metu regėtojas Hananis atėjo pas Judos karalių Asą ir jam tarė: „Kadangi tu pasikliovei Sirijos karaliumi, o nepasikliovei VIEŠPAČIU, savo Dievu, todėl Sirijos karaliaus kariuomenė ištrūko iš tavo rankų.
8Argi etiopai ir libiai nebuvo didžiulė kariuomenė su labai daug vežimų ir raitelių? Tačiau, kadangi tu pasikliovei VIEŠPAČIU, jis juos atidavė į tavo rankas.
9Nes VIEŠPATIES akys bėgioja ten ir atgal po visą žemę, kad pasirodytų stiprus dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš jį. Tame tu kvailai pasielgei; todėl nuo šiol tu turėsi karų“.
10Tada Asa, užsirūstinęs ant regėtojo, pasodino jį į kalėjimo namus; nes jis buvo įnirtęs ant jo dėl to dalyko. Ir tuo pačiu metu Asa engė kai kuriuos iš tautos.
11Ir štai Asos darbai, pirmieji ir paskutinieji, štai jie yra surašyti Judos ir Izraelio karalių knygoje.
12O trisdešimt devintaisiais savo karaliavimo metais Asa buvo nesveikas kojomis, kol jo liga buvo nepaprastai sunki; tačiau savo ligoje jis ieškojo ne VIEŠPATIES, bet gydytojų.
13Ir Asa užmigo prie savo tėvų ir mirė keturiasdešimt pirmaisiais savo karaliavimo metais.
14Ir jį palaidojo jo paties kape, kurį jis buvo pasidaręs Dovydo mieste, ir jį paguldė į patalą, kuris buvo pripildytas gardžių kvapų ir įvairių kvepalų, paruoštų vaistininko meistriškumu; ir dėl jo jie labai daug degino.