1Ir po daugelio dienų įvyko, kad trečiaisiais metais Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Eik, pasirodyk Ahabui; aš siųsiu lietų į žemę“.
2Ir Elijas ėjo pasirodyti Ahabui. O Samarijoje buvo smarkus badas.
3Ir Ahabas pašaukė Obadiją, jo namų valdytoją (na, o Obadijas labai bijojo VIEŠPATIES;
4nes Jezabelei iškertant VIEŠPATIES pranašus, Obadijas paėmė šimtą pranašų ir juos paslėpė po penkiasdešimt oloje, ir juos maitino duona bei vandeniu).
5Ir Ahabas tarė Obadijui: „Eik per šalį prie visų vandens šaltinių ir visų upelių; gal rasime žolės, kad išlaikytume gyvus žirgus bei mulus, kad neprarastume visų gyvulių“.
6Taigi jie pasidalijo tarpusavyje šalį, kad ją pereitų: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.
7Ir Obadijui esant kelyje, štai jį pasitiko Elijas; ir jį atpažinęs jis parpuolė veidu žemyn ir tarė: „Ar tai tu esi tas, mano viešpats Elijas?“
8O jis jam atsakė: „Aš; eik, sakyk savo viešpačiui: ‘Štai Elijas yra čia ’“.
9Ir jis tarė: „Kuo nusidėjau, kad nori atiduoti savo tarną į Ahabo rankas, kad mane nužudytų?
10Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra tautos ar karalystės, kur mano viešpats nebūtų siuntęs tavęs ieškoti; o kai sakė: ‘ Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ir tautą, kad tavęs nerado.
11O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’.
12Ir vos tik man nuo tavęs nuėjus, atsitiks, kad VIEŠPATIES Dvasia tave nuneš, kur aš nežinau; o man atėjus pranešti Ahabui ir jam tavęs neradus, jis užmuš mane; bet aš, tavo tarnas, bijau VIEŠPATIES nuo pat savo jaunystės.
13Argi nebuvo pranešta mano viešpačiui, ką padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą vyrų iš VIEŠPATIES pranašų, po penkiasdešimt oloje, ir juos maitinau duona bei vandeniu?
14O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’; jis mane užmuš“.
15Ir Elijas tarė: „ Kaip gyvas kariuomenių VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, tikrai šiandien jam pasirodysiu“.
16Taigi Obadijas nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė; ir Ahabas ėjo Elijo pasitikti.
17Ir įvyko, kad Ahabas pamatęs Eliją jam tarė: „Ar tai tu, kuris drumsti Izraelį?“
18O jis atsakė: „Ne aš drumsčiau Izraelį; bet tu ir tavo tėvo namai tuo, kad palikote VIEŠPATIES įsakymus, ir tu nuėjai paskui Baalus.
19Taigi dabar pasiuntęs surink visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno ir keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų, ir keturis šimtus giraičių pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.
20Taigi Ahabas siuntė pas visus Izraelio vaikus ir surinko pranašus ant Karmelio kalno.
21Ir priėjęs prie visos tautos, Elijas tarė: „Kaip ilgai šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jei VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jei Baalas, tada sekite paskui jį“. Ir tauta jam neatsakė nei žodžio.
22Tada Elijas tarė tautai: „Aš vienas išlikau VIEŠPATIES pranašas; bet Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų.
23Taigi tegul mums duoda du jaučius; ir tegul jie pasirenka vieną jautį, supjausto jį į gabalus ir tepadeda jį ant malkų, bet tegul nepakuria po juo ugnies; ir aš paruošiu kitą jautį, uždėsiu jį ant malkų, bet nepakursiu po juo ugnies;
24ir jūs šaukitės savo dievų vardo, o aš šauksiuosi VIEŠPATIES vardo; ir tas Dievas, kuris atsakys ugnimi, tas tebus Dievas“. Ir visa tauta atsakydama tarė: „Gerai pasakyta“.
25Ir Elijas tarė Baalo pranašams: „Išsirinkite sau vieną jautį ir jį paruoškite pirma; nes jūsų yra daug; ir šaukitės savo dievų vardo, bet nepakurkite po juo ugnies“.
26Ir paėmę jautį, kuris jiems buvo duotas, ir jį paruošę, jie šaukėsi Baalo vardo nuo ryto iki vidudienio, sakydami: „O Baalai, išgirsk mus“. Bet nebuvo balso nei atsakančiojo. Ir jie šokinėjo ant padaryto aukuro.
27Ir vidudienį įvyko, kad Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: „Šaukite garsiai; juk jis dievas; gal jis kalbasi ar užsiėmęs, ar kelionėje, arba gal jis miega ir turi būti pažadintas“.
28Ir jie garsiai šaukė ir pagal savo būdą pjaustė save peiliais ir lancetais, kol kraujas ištryško ant jų.
29Ir įvyko, kad praėjus vidudieniui ir jiems pranašavus iki vakarinės aukos aukojimo meto, nebuvo nei balso, nei atsakančiojo, nei atkreipiančio dėmesį.
30Ir Elijas tarė visai tautai: „Ateikite prie manęs“. Ir visa tauta priartėjo prie jo. Ir jis sutaisė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo sudaužytas.
31Ir Elijas paėmė dvylika akmenų, pagal skaičių genčių sūnų Jokūbo, kuriam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Tavo vardas bus Izraelis“;
32ir jis pastatė iš jų akmenų aukurą VIEŠPATIES vardu; ir padarė aplink tą aukurą apkasą tokio dydžio, į kurį tilptų du saikai sėklos.
33Ir išklojęs malkas, jis supjaustė jautį į gabalus ir uždėjo jį ant malkų, ir tarė: „Pripildykite keturias statines vandens ir užpilkite tai ant deginamosios aukos ir ant malkų“.
34Ir jis tarė: „Padarykite tai antrą kartą“. Ir jie tai padarė antrą kartą. Ir jis tarė: „Darykite tai trečią kartą“. Ir jie tai padarė trečią kartą.
35Ir vanduo tekėjo aplinkui aukurą; jis ir apkasą pripildė vandeniu.
36Ir įvyko, kad vakarinės aukos aukojimo metu pranašas Elijas prisiartino ir tarė: „VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šią dieną žinoma, kad tu esi Dievas Izraelyje ir kad aš esu tavo tarnas, ir kad tavo žodžiu padariau visus šiuos dalykus.
37Išgirsk mane, o VIEŠPATIE, išgirsk mane, kad šita tauta žinotų, kad tu esi VIEŠPATS Dievas ir kad tu vėl atgręžei jų širdis“.
38Tada nukrito VIEŠPATIES ugnis ir prarijo deginamąją auką ir malkas, ir akmenis, ir dulkes, ir sulaižė apkase buvusį vandenį.
39Ir visa tauta tai pamačiusi parpuolė veidais žemyn; ir jie tarė: „VIEŠPATS, jis yra Dievas; VIEŠPATS, jis yra Dievas“.
40Ir Elijas jiems tarė: „Sučiupkite Baalo pranašus; nei vienas iš jų tenepabėga“. Ir jie sučiupo juos; o Elijas juos nuvedė žemyn prie Kišono upelio ir ten juos nužudė.
41Ir Elijas tarė Ahabui: „Eik aukštyn, valgyk ir gerk; nes girdėti lietaus gausybė“.
42Taip Ahabas nuėjo aukštyn valgyti ir gerti. O Elijas nuėjo aukštyn į Karmelio viršūnę; ir nusilenkė prie žemės ir padėjo veidą tarp kelių,
43ir tarė savo tarnui: „Eik dabar aukštyn, pažiūrėk jūros link“. Ir jis užlipęs ir pažiūrėjęs tarė: „Nieko nėra“. O jis tarė: „Vėl eik septynis kartus“.
44O įvyko, kad septintąjį kartą jis tarė: „Štai debesėlis kaip žmogaus delnas kyla nuo jūros“. Ir jis tarė: „Eik aukštyn, sakyk Ahabui: ‘Pakinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs nesulaikytų’“.
45O tuo tarpu įvyko, kad dangus buvo juodas nuo debesų ir vėjo, ir buvo smarkus lietus. Ir Ahabas važiuodamas vyko į Jezreelį.
46Ir VIEŠPATIES ranka buvo ant Elijo; ir jis susijuosė strėnas ir bėgo Ahabo priekyje link Jezreelio įėjimo.