1Ir tišbietis Elijas, iš Gileado gyventojų, tarė Ahabui: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, nebus per šituos metus nei rasos, nei lietaus, bet tik pagal mano žodį“.
2Ir jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
3„Eik iš čia, pasisuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio, esančio prieš Jordaną.
4Ir bus, kad gersi iš upelio; o varnams įsakiau ten maitinti tave“.
5Taigi jis nuėjo ir padarė pagal VIEŠPATIES žodį; nes jis nuėjo ir apsigyveno prie Kerito upelio, esančio prieš Jordaną.
6O varnai jam atnešdavo duonos bei mėsos ryte ir duonos bei mėsos vakare; ir jis atsigerdavo iš upelio.
7Ir po kurio laiko atsitiko, kad upelis išdžiūvo, nes nebuvo lietaus šalyje.
8Ir jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9„Kelkis, eik į Sareptą, priklausančią Sidonui, ir ten apsigyvenk; štai aš ten įsakiau našlei pramaitinti tave“.
10Taigi atsikėlęs jis nuėjo į Sareptą. Ir jam atėjus prie miesto vartų, štai ten buvo našlė, renkanti pagalius; ir jis sušuko jai ir tarė: „Atnešk man, meldžiu tave, truputį vandens inde, kad atsigerčiau“.
11Ir jai einant jo atnešti, jis jai šūktelėjo ir tarė: „Atnešk man, meldžiu tave, duonos kąsnį savo rankoje“.
12Ir ji tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, aš neturiu pyrago, tik saują miltų statinėje ir truputį aliejaus ąsotyje; ir štai aš pasirenku pora pagalių, kad parėjusi tai paruoščiau sau ir savo sūnui, kad tai suvalgytume ir mirtume“.
13O Elijas jai tarė: „Nebijok; eik ir padaryk, kaip kalbėjai; bet man pirma padaryk iš to mažą pyragėlį ir man atnešk, o po to padaryk sau ir savo sūnui.
14Nes taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Miltų statinė neišseks ir aliejaus ąsotis neištuštės iki tos dienos, kai VIEŠPATS pasiųs lietų į žemę“.
15Ir nuėjusi ji padarė pagal Elijo pasakymą; ir ji, ir jis, ir jos namai valgė daug dienų.
16Ir miltų statinė neišseko, ir aliejaus ąsotis neištuštėjo pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo per Eliją.
17O po tų dalykų atsitiko, kad susirgo tos moters, namų šeimininkės, sūnus; ir jo liga buvo tokia sunki, kad jame nebeliko kvapo.
18Ir ji tarė Elijui: „Kas man darbo su tavimi, o Dievo vyre? Ar tu atėjai pas mane, kad mano nuodėmes primintum ir mano sūnų nužudytum?“
19O jis jai tarė: „Duok man savo sūnų“. Ir jį paėmęs iš jos glėbio, jis užnešė jį į palėpę, kurioje jis gyveno, ir paguldė jį ant savo patalo.
20Ir šaukdamasis VIEŠPATIES jis tarė: „O VIEŠPATIE, mano Dieve, argi ir tai našlei, pas kurią laikinai apsigyvenau, tu atnešei pikta, nužudydamas jos sūnų?“
21Ir jis tris kartus išsitiesė viršum vaiko ir šaukdamasis VIEŠPATIES, tarė: „O VIEŠPATIE, mano Dieve, meldžiu tave, tesugrįžta šito vaiko siela į jį“.
22Ir VIEŠPATS išklausė Elijo maldą; ir vaiko siela į jį sugrįžo, ir jis atgijo.
23Ir Elijas paėmęs tą vaiką nunešė jį žemyn iš kambario į namus ir atidavė jį jo motinai; ir Elijas tarė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“.
24Ir ta moteris tarė Elijui: „Dabar iš to žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad VIEŠPATIES žodis tavo burnoje yra tiesa“.