1Na, o Dovydui sėdint savo namuose įvyko, kad Dovydas tarė pranašui Natanui: „Štai aš gyvenu kedro namuose, bet VIEŠPATIES Sandoros skrynia pasilieka po uždangalais“.
2Tada Natanas tarė Dovydui: „Daryk viską, kas tavo širdyje; nes Dievas yra su tavimi“.
3Ir tą pačią naktį atsitiko, kad Natanui atėjo Dievo žodis, sakydamas:
4„Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tu man nestatysi namų juose gyventi;
5nes aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau aukštyn Izraelį, iki šios dienos; bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą.
6Ar aš, kur tik bevaikščiojau su visu Izraeliu, kalbėjau žodį kuriam nors iš Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, sakydamas: „Kodėl man nepastatėte kedro namų?“’
7Taigi dabar taip sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš tave paėmiau iš avidės, nuo sekimo paskui avis, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas;
8ir buvau su tavimi visur, kur tu vaikščiojai, ir iškirtau visus tavo priešus tau iš akivaizdos, ir padariau tau vardą, kaip žemėje esančių didžiūnų vardą.
9Taip pat aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir juos įsodinsiu, ir jie gyvens savo vietoje ir nebebus judinami; taip pat nedorybės vaikai jų nebeniokos, kaip pradžioje
10ir nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį. Be to, aš pavergsiu visus tavo priešus. Dar aš tau sakau, kad VIEŠPATS tau pastatys namus.
11Ir įvyks, kai pasibaigs tavo dienos, kad turėsi išeiti ir būti su savo tėvais, tada aš iškelsiu po tavęs tavo sėklą, kuri bus iš tavo sūnų; ir aš įtvirtinsiu jo karalystę.
12Jis pastatys man namus, ir aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.
13Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus; ir savo gailestingumo neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo to, kuris buvo pirma tavęs;
14bet jį įstatysiu savo namuose ir savo karalystėje amžiams; ir jo sostas bus įtvirtintas amžiams’“.
15Pagal visus šituos žodžius ir pagal visą šitą regėjimą Natanas taip kalbėjo Dovydui.
16Ir karalius Dovydas, atėjęs ir atsisėdęs VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: „Kas aš esu, o VIEŠPATIE Dieve, ir kas yra mano namai, kad mane iki čia atvedei?
17Tačiau tai buvo mažas dalykas tavo akyse, o Dieve; nes tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir atsižvelgei į mane kaip į aukštos kilmės žmogų, o VIEŠPATIE Dieve.
18Ką gi daugiau Dovydas begali kalbėti dėl tavo tarno garbės? Nes tu pažįsti savo tarną.
19O VIEŠPATIE, dėl savo tarno ir pagal savo paties širdį tu padarei visą šitą didybę, duodamas žinoti visus šituos didžius dalykus.
20O VIEŠPATIE, nėra nei vieno tau lygaus ir nėra jokio Dievo šalia tavęs, pagal visa tai, ką girdėjome savo ausimis.
21Ir kuri gi kita tokia tauta žemėje, kaip tavo tauta Izraelis, kurios Dievas ėjo atpirkti, kad būtų jo tauta, kad padarytų sau didybės ir baisumo vardą, išvarydamas tautas iš akivaizdos savo tautos, kurią atpirkai iš Egipto?
22Nes savo tautą Izraelį tu padarei savo paties tauta amžiams; ir tu, o VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.
23Taigi dabar, VIEŠPATIE, tegul tas dalykas, kurį kalbėjai apie savo tarną ir apie jo namus, būna įtvirtintas amžiams, ir padaryk, kaip kalbėjai.
24Tebūna tai įtvirtinta, kad tavo vardas būtų išaukštintas per amžius, sakant: ‘Kariuomenių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas, būtent Dievas Izraeliui’; ir tegul tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti tavo akivaizdoje.
25Nes tu, o mano Dieve, pasakei savo tarnui, kad jam pastatysi namus; todėl tavo tarnas rado savo širdyje, kad melstųsi tavo akivaizdoje.
26O dabar, VIEŠPATIE, tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui tą gerumą;
27taigi dabar teikis palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje; nes tu, o VIEŠPATIE, palaimini, ir tai bus palaiminta per amžius“.