1Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.
2Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus ar pajėgti jį pašlovinti?
3Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu.
4Atmink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai, lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,
5kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę, dalytis tavo tautos džiaugsmu ir didžiuotis tavo paveldu.
6Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, nusikaltome, nedorai elgėmės.
7Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų, pamiršo tavo gerumą ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.
8Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui, kad parodytų savo didžią jėgą.
9Jis pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo; jis pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.
10Jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė, ir atpirko iš priešo rankų.
11Jūra paskandino jų priešus, ir neliko nė vieno.
12Tada izraelitai įtikėjo ir šlovino jį giesme.
13Greitai jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, ir elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį.
14Dykumoje juos apėmė godus alkis, ir tyruose jie ėmė gundyti Dievą.
15Jis davė jiems, ko jie reikalavo, bet siuntė ir alinančią ligą.
16Stovykloje buvo pavydima Mozei ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.
17Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną, palaidojo Abiramo šalininkus.
18Ugnis užsiliepsnojo tame būryje, ir liepsnos sunaikino nedorėlius.
19Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį ir garbino nuliedintą atvaizdą.
20Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.
21Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte.
22Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje! Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!
23Jis būtų juos sunaikinęs, jeigu jo išrinktasis Mozė nebūtų užstojęs ir nukreipęs jo pykčio.
24Jie paniekino puikųjį kraštą ir netikėjo jo pažadu,
25murmėjo savo palapinėse ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.
26Todėl pakėlęs ranką jis prisiekė, kad leis jiems žūti dykumoje
27ir išblaškys jų palikuonis tautose, išsklaidys po svetimas šalis.
28Paskui jie prisidėjo prie Baalo apeigų ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.
29Jie pykdė VIEŠPATĮ savo darbais, todėl juos užpuolė maras.
30Tada Finehasas pakilęs užstojo, ir maras liovėsi.
31Tai pripažinta jam kaip teisus darbas amžinai per kartų kartas.
32Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė,
33nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo.
34Jie neišnaikino tautų, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,
35bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė.
36Dievo tauta tarnavo stabams, ir jie virto jiems pinklėmis.
37Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams.
38Jie liejo nekaltą kraują, savo sūnų ir dukterų kraują, aukojo juos Kanaano stabams ir išniekino kraštą, praliedami kraują.
39Taip jie teršėsi savo veiksmais ir ištvirkavo savo darbais.
40VIEŠPATS įniršo ant savo tautos ir pasibjaurėjo savo paveldu.
41Jis atidavė juos tautoms į rankas, ir juos valdė tie, kurie jų nekentė.
42Priešai juos engė, ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.
43Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą, bet jie ir toliau liko maištingi ir savo kalčių prislėgti.
44Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią, kai išgirsdavo jų šauksmą.
45Jų labui jis atmindavo savo Sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo.
46Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų, kurie laikė juos nelaisvėje.
47Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš visų tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir didžiuotumės tave šlovindami!
48Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius! Tesako visa tauta: „Amen!“ Šlovinkite VIEŠPATĮ!