1„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“.
2Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji, kuriuos jis atpirko iš vargo,
3surinko iš svetimų šalių, iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.
4Vieni klajojo dykumoje ir tyruose, bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.
5Alkani ir ištroškę, jie tik gyvastį nešiojo.
6Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis gelbėjo juos iš bėdų,
7vedė tiesiu keliu, kol jie pasiekė gyvenamą miestą.
8Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai,
9nes jis patenkino trokštančius ir alkstančius pripildė gėrybių.
10Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai skurde ir grandinėse,
11nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.
12Jų širdį sutramdė kančia, jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.
13Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų,
14išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius.
15Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai,
16nes jis pralaužia vario vartus ir sunaikina geležies velkes.
17Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio ir už savo kaltes turėjo kentėti.
18Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti ir buvo netoli mirties vartų.
19Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų,
20siuntė savo žodį jiems išgydyti ir išgelbėti nuo pražūties.
21Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai.
22Teatnašauja bendravimo aukas ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.
23Kiti plaukė laivais į jūrą ir uždarbiavo didžiuose vandenyse.
24Jie matė VIEŠPATIES darbus, jo nuostabius veiksmus gelmėse.
25Jam paliepus, kilo audros ir sukėlė aukštas jūros bangas.
26Jie kilo aukštyn ligi dangaus, nėrė žemyn į gelmes, ir širdis jiems stiro iš baimės.
27Tarsi girti jie svirduliavo ir svyravo, suglumę nebežinodami ką daryti.
28Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis ištraukė juos iš bėdų,
29šėlstančią audrą nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos.
30Jie džiaugėsi nurimusia jūra, ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.
31Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai.
32Teaukština jį tautos sueigoje, tešlovina seniūnų taryboje.
33Jis pavertė upes dykuma, vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme,
34vešlų kraštą – druskingais pelkynais dėl jo gyventojų nedorumo.
35Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais, išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais.
36Alkanus žmones ten apgyvendino, ir jie pasistatė miestą.
37Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus ir nuėmė gausų derlių.
38Jis laimino juos, ir jų labai daugėjo, ir jų galvijų skaičiui jis neleido sumažėti.
39Jie sumenko ir buvo pažeminti per priespaudą, skurdą ir kančią.
40Bet tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų ir varo juos klajoti po neįžengiamą dykynę,
41išgelbėjo beturčius iš skurdo ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.
42Dorieji tai mato ir džiaugiasi, o visų nedorėlių burnos užsičiaupia.
43Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus, ir mąstys apie VIEŠPATIES ištikimąją meilę.