1Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.
2Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.
3Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.
4Jie sako: ‘‘Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?’‘
5‘‘Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,sako Viešpats,išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos’‘.
6Viešpaties žodžiaityri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.
7Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.
8Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.