1Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi?
2Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas.
3Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį.
4Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse.
5Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko.
6Jis tarė savo širdyje: ‘‘Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė’‘.
7Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviunelaimė ir tuštybė.
8Tyko prie kelio kur įlindęs, iš pasalų nekaltąjį žudo. Jis seka akimis varguolį,
9tūno pasislėpęs kaip liūtas tankynėje, vargšą kėsinasi sugauti; jis sugauna vargšą ir įtraukia į savo tinklą.
10Pasilenkia, atsigula, vargšai krinta į jo galingus nagus.
11Jis tarė savo širdyje: ‘‘Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys’‘.
12Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių!
13Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: ‘‘Tu nepareikalausi’‘.
14Tu matai tai, nes žiūri į vargą ir skausmą, kad atlygintum savo ranka. Vargšas atsiduoda Tau, Tu esi našlaičių globėjas.
15Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko.
16Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.
17Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,
18kad gintum našlaičio ir prispaustojo teises, kad žemės žmogus daugiau nebesiautėtų.