Zechariah 7
1 Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais įvyko, kad VIEŠPATIES žodis atėjo Zacharijui devintojo mėnesio ketvirtąją dieną, būtent Kislevo mėnesį;
2 kai jie siuntė į Dievo namus Šarecerą ir Regem-Melechą, ir jų žmones, kad melstųsi VIEŠPATIES akivaizdoje
3 ir kalbėtų kunigams, esantiems kariuomenių VIEŠPATIES namuose, bei pranašams, sakydami: „Ar man atsiskyrus verkti penktąjį mėnesį, kaip dariau šituos daugelį metų?“
4 Tada man atėjo kariuomenių VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
5 „Kalbėk visai šalies tautai ir kunigams, sakydamas: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs tikrai man, būtent man, pasninkavote?
6 O kai valgėte ir kai gėrėte, argi jūs ne sau valgėte ir ne sau gėrėte?’
7 Argi neturėjote išgirsti žodžių, kuriuos VIEŠPATS šaukė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė tebebuvo gyvenama ir klestėjo, ir jos aplinkiniai miestai, kai žmonės buvo apgyvenę pietus ir lygumą?“
8 Ir VIEŠPATIES žodis atėjo Zacharijui, sakydamas:
9 „Taip kalba kariuomenių VIEŠPATS, sakydamas: ‘Vykdykite teisingą teismą ir rodykite gailestingumą ir užuojautas kievienas savo broliui;
10 neenkite našlės ir našlaičio, ateivio ir vargšo; ir nei vienas nesumanykite pikto savo širdyse prieš savo brolį’.
11 Bet jie atsisakė klausyti ir atitraukė petį, ir užkimšo savo ausis, kad negirdėtų.
12 Taip, jie padarė savo širdis kaip deimantinį akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kariuomenių VIEŠPATS buvo atsiuntęs savo dvasia per ankstesniuosius pranašus; todėl didelė rūstybė atėjo iš kariuomenių VIEŠPATIES.
13 Todėl įvyko, kad, kaip jie nesiklausė, kai jis šaukė, taip ir aš nesiklausiau, kai jie šaukė, – sako kariuomenių VIEŠPATS; –
14 bet aš išsklaidžiau juos viesulu po visas tautas, kurių jie nepažinojo. Taip šalis buvo tuščia po jų, kad niekas per ją nėjo ir negrįžo; nes jie pavertė tą geistiną šalį dykyne“.