1Paskui aš pasisukau, pakėliau savas akis ir pažiūrėjau, ir štai skrendantis ritinys.
2Ir jis man tarė: „Ką matai?“ Aš atsakiau: „Matau skrendantį ritinį, kurio ilgis – dvidešimt uolekčių ir plotis – dešimt uolekčių“.
3Tada jis man tarė: „Tai prakeikimas, išeinantis per visos žemės paviršių; nes kiekvienas vagiantis bus iškirstas pagal tai, kaip šioje jo pusėje; ir kiekvienas prisiekiantis bus iškirstas pagal tai, kaip anoje jo pusėje.
4Aš jį išvesiu, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir jis įeis į vagies namus ir į namus to, kuris melagingai prisiekia mano vardu; ir jis pasiliks jo namų viduryje ir juos sunaikins kartu su jų mediena ir jų akmenimis“.
5Paskui angelas, kalbėjęs su manimi, išėjo priekin ir man tarė: „Pakelk dabar savo akis ir pažiūrėk, kas yra tai, kas išeina“.
6Ir aš tariau: „Kas tai yra?“ O jis tarė: „Tai yra efa, kuri išeina“. Jis dar tarė: „Tai jų panašumas visoje žemėje“.
7Ir štai pasikėlė švininis talentas; ir tai yra moteris, sėdinti efos viduryje.
8Ir jis tarė: „Tai nedorybė“. Ir jis ją įmetė į efos vidurį; ir užmetė švininį svorį ant jos angos.
9Tada aš pakėliau savo akis ir pažiūrėjau, ir štai išėjo dvi moterys, ir vėjas buvo jų sparnuose; nes jos turėjo sparnus kaip gandro sparnus; ir jos pakėlė efą tarp žemės ir dangaus.
10Tada aš tariau angelui, kalbančiam su manimi: „Kur jos neša efą?“
11Ir jis man tarė: „Jai statyti namus Šinaro šalyje; ir ji bus įtvirtinta ir ten padėta ant jos pagrindo“.