1Ir angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl atėjo ir pažadino mane kaip žmogų, kuris žadinamas iš miego,
2ir man tarė: „Ką matai?“ Aš tariau: „Aš pažiūrėjau, ir štai žvakidė, visa auksinė su dubeniu jos viršuje, ir jos septyni žibintai ant jos, ir septyni vamzdeliai septyniems žibintams, kurie yra jos viršuje;
3ir du alyvmedžiai šalia jos: vienas dubens dešinėje pusėje, o kitas jo kairėje“.
4Taigi aš atsiliepiau ir tariau angelui, kalbančiam su manimi, sakydamas: „Kas tie yra, mano viešpatie?“
5Tada angelas, kalbantis su manimi, man atsakė ir tarė: „Argi nežinai, kas tie yra?“ Ir aš tariau: „Ne, mano viešpatie“.
6Tada jis atsakė ir man kalbėjo, sakydamas: „Tai yra VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui, sakantis: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia’, – sako kariuomenių VIEŠPATS“.
7Kas tu esi, o didysis kalne? Prieš Zerubabelį tu tapsi lyguma; ir jis išneš jo pagrindinį akmenį su šauksmais, šaukdamas: „Malonė, malonė jam“.
8Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9„Zerubabelio rankos padėjo šitų namų pamatus; jo rankos juos ir užbaigs; ir tu žinosi, kad kariuomenių VIEŠPATS siuntė mane pas jus.
10Nes kas paniekino mažų dalykų dieną? Nes jie džiaugsis ir matys svambalą Zerubabelio rankoje su tais septyniais; jie yra VIEŠPATIES akys, lakstančios ten ir atgal po visą žemę“.
11Tada aš atsiliepiau ir jam tariau: „Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir jos kairėje?“
12Aš vėl atsiliepiau ir jam tariau: „Kas yra tos dvi alyvmedžio šakos, kurios per du auksinius vamzdelius išpila iš savęs auksinį aliejų?“
13Ir jis man atsakė ir tarė: „Ar nežinai, kas šitie yra?“ Ir aš tariau: „Ne, mano viešpatie“.
14Tada jis tarė: „Šitie yra du pateptieji, kurie stovi šalia visos žemės Viešpaties“.