1Tą dieną bus šaltinis atsivėręs Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams dėl nuodėmės ir dėl nešvarumo.
2„Ir tą dieną įvyks, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – kad aš iškirsiu iš šalies stabų vardus, ir jų nebeprisimins; taip pat pranašus ir netyrą dvasią pašalinsiu iš šalies.
3Ir atsitiks, kai kas nors dar pranašaus, tai jo tėvas ir jo motina, kurie jį pagimdė, jam tars: ‘Tu neturi gyventi, nes kalbi melus VIEŠPATIES vardu’; ir jo tėvas bei jo motina, kurie jį pagimdė, jį perdurs jam pranašaujant.
4Ir tą dieną įvyks, kad pranašai gėdysis kiekvienas savo regėjimo, kai pranašavo; ir jie nebevilkės šiurkštaus drabužio, kad apgautų;
5bet kiekvienas sakys: ‘Aš ne pranašas, aš žemdirbys; nes mane nuo pat jaunystės mokė laikyti galvijus’.
6Ir jam sakys: ‘Kas tai per žaizdos tavo rankose?’ Tada jis atsakys: ‘ Tos, kuriomis buvau sužeistas savo draugų namuose’.
7Kalavijau, pabusk prieš mano ganytoją, prieš mano bendrą, – sako kariuomenių VIEŠPATS; – kirsk ganytojui, ir avys išsisklaidys; ir aš nukreipsiu savo ranką prieš mažuosius.
8Ir atsitiks, kad visoje šalyje, – sako VIEŠPATS, – joje dvi dalys bus iškirstos ir žus; bet trečdalis joje išliks.
9Ir tą trečdalį aš vesiu per ugnį ir juos valysiu kaip valo sidabrą, ir juos mėginsiu kaip mėgina auksą; jie šauksis mano vardo, ir aš juos išklausysiu; aš sakysiu: ‘Tai mano tauta’; o jie sakys: ‘VIEŠPATS yra mano Dievas’“.