1Ir mačiau, kai Avinėlis atvėrė vieną iš antspaudų, ir išgirdau tarsi griaustinio garsą, vieną iš keturių žvėrių sakant: „Ateik ir žiūrėk“.
2Ir pamačiau, ir štai baltas žirgas; ir ant jo sėdintysis turėjo lanką; ir jam buvo duotas vainikas, ir jis išėjo nugalėdamas ir kad nugalėtų.
3Ir kai jis atvėrė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąjį žvėrį sakant: „Ateik ir žiūrėk“.
4Ir išėjo kitas žirgas, raudonas, ir ant jo sėdinčiajam buvo duota valdžia atimti iš žemės taiką, ir kad jie vienas kitą žudytų; ir jam buvo duotas didelis kalavijas.
5Ir kai jis atvėrė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąjį žvėrį sakant: „Ateik ir žiūrėk“. Ir pažiūrėjau, ir štai juodas žirgas; ir ant jo sėdintysis turėjo savo rankoje svarstykles.
6Ir išgirdau balsą keturių žvėrių viduryje, sakant: „Kviečių saikas už denarą ir trys saikai miežių už denarą; ir žiūrėk, nepakenk aliejui ir vynui“.
7Ir kai jis atvėrė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtojo žvėries balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk“.
8Ir pažiūrėjau, ir štai išblyškęs žirgas; ir ant jo sėdinčiojo vardas buvo Mirtis, ir Pragaras sekė su juo. Ir jiems buvo duota valdžia žemės ketvirtadaliui, žudyti kalaviju ir alkiu, ir mirtimi, ir žemės žvėrimis.
9Ir kai jis atvėrė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas užmuštųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi;
10ir jie šaukė garsiu balsu, sakydami: „Kiek ilgai, o Viešpatie, šventas ir teisingas, tu neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują gyvenantiems žemėje?“
11Ir kiekvienam iš jų buvo duoti balti drabužiai; ir jiems buvo pasakyta, kad jie dar trumpą laikotarpį ilsėtųsi, kol ir jų bendratarniai bei jų broliai, kurie turės būti užmušti kaip jie, turės būti išpildyta.
12Ir kai jis atvėrė šeštąjį antspaudą, pamačiau, ir štai buvo didelis žemės drebėjimas; ir saulė tapo juoda kaip maišas iš šerių, ir mėnulis tapo kaip kraujas;
13ir dangaus žvaigždės krito ant žemės, kaip ir figmedis, galingo vėjo purtomas, numeta savo neprinokusias figas.
14Ir dangus pasitraukė kaip suvyniojamas ritinys; ir kiekvienas kalnas bei sala buvo išjudinti iš savo vietų.
15Ir žemės karaliai ir didžiūnai, ir turtuoliai, ir vyriausieji vadai, ir galiūnai, ir kiekvienas vergas, ir kiekvienas laisvasis pasislėpė urvuose ir kalnų uolose;
16ir tarė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
17nes atėjo didi jo rūstybės diena; ir kas pajėgs išstovėti?“