Revelation 7
1 Ir po šių dalykų pamačiau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei į žemę, nei į jūrą, nei į jokį medį.
2 Ir pamačiau kitą angelą, pakylantį nuo rytų, turintį gyvojo Dievo antspaudą; ir jis garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo duota kenkti žemei ir jūrai,
3 sakydamas: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol užantspauduosime mūsų Dievo tarnus jų kaktose“.
4 Ir išgirdau skaičių užantspauduotųjų, ir buvo užantspauduota šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai iš visų Izraelio vaikų genčių.
5 Iš Judos genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Rubeno genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Gado genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.
6 Iš Asero genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Neftalio genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Manaso genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.
7 Iš Simeono genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Levio genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Isacharo genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.
8 Iš Zabulono genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Juozapo genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Benjamino genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.
9 Po to pažiūrėjau, ir štai didžiulė minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų tautybių ir giminių, ir tautų, ir kalbų, stovėjo prieš sostą ir prieš Avinėlį, apsivilkę baltais drabužiais, ir palmės jų rankose;
10 ir šaukė garsiu balsu, sakydami: „Išgelbėjimas mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“.
11 Ir visi angelai stovėjo aplink sostą ir aplink vyresniuosius bei keturis žvėris ir parpuolė prieš sostą veidais žemėn, ir pagarbino Dievą,
12 sakydami: „Amen! Palaiminimas ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė tebūna mūsų Dievui per amžių amžius. Amen“.
13 Ir vienas iš vyresniųjų atsakė, man sakydamas: „Kas yra šitie, apsirengę baltais drabužiais? Ir iš kur jie atėjo?“
14 Ir aš jam tariau: „Pone, tu žinai“. Ir jis man tarė: „Šitie yra tie, kurie išėjo iš didžiojo suspaudimo ir išplovė savo drabužius, ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje.
15 Todėl jie yra prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną bei naktį jo šventykloje; o sėdintysis soste gyvens tarp jų.
16 Jie nebealks nei nebetrokš; nei saulė jų nebepuls, nei jokia kaitra.
17 Nes Avinėlis, esantis sosto viduryje, juos ganys ir ves juos prie gyvųjų vandenų šaltinių; ir Dievas nušluostys visas ašaras nuo jų akių“.