1O VIEŠPATIE Dieve, kuriam priklauso keršijimas; o Dieve, kuriam priklauso keršijimas, pasirodyk.
2Kelkis, žemės teisėjau; atmokėk išdidiesiems atpildu.
3VIEŠPATIE, kaip ilgai nedorėliai, kaip ilgai nedorėliai džiūgaus?
4Kaip ilgai jie tars ir kalbės sunkius dalykus, ir didžiuosis visi, darantys neteisybę?
5Jie triuškina tavo tautą, o VIEŠPATIE, ir spaudžia tavo paveldą.
6Jie užmuša našlę ir ateivį, ir žudo našlaičius.
7Jie dar sako: „VIEŠPATS nematys ir Jokūbo Dievas neatsižvelgs“.
8Supraskite, tautos neprotingieji; ir jūs, kvailiai, kada būsite išmintingi?
9Argi tas, kuris įsodino ausį, negirdės, ir tas, kuris suformavo akį, nematys?
10Argi tas, kuris baudžia tautas, nepabaus? Tas, kuris moko žmogų pažinimo, argi nežinos?
11VIEŠPATS žino žmonių mintis, kad jos yra tuštybė.
12Palaimintas žmogus, kurį tu, o VIEŠPATIE, baudi ir mokai savo įstatymo,
13kad jam duotum poilsį nuo nelaimės dienų, kol nedorėliui kasama duobė.
14Nes VIEŠPATS neatmes savo tautos nei nepaliks savo paveldo.
15Bet teismas sugrįš pas teisųjį; ir juo paseks visi tiesiaširdžiai.
16Kas kelsis už mane prieš piktadarius? Arba, kas stos už mane prieš darančius neteisybę?
17Jei VIEŠPATS nebūtų buvęs mano pagalba, mano siela beveik būtų apsigyvenusi tyloje.
18Kai sakiau: „Slysta mano koja“, tavo gailestingumas, o VIEŠPATIE, palaikė mane.
19Mano minčių gausybėje mano viduje, tavo paguodos džiugina mano sielą.
20Argi su tavimi turės bendrystę neteisybės sostas, per įstatymą sugalvojantis piktadarybę?
21Jie kartu susirenka prieš teisiojo sielą ir pasmerkia nekaltą kraują.
22Bet VIEŠPATS yra mano apsauga; ir mano Dievas – mano prieglobsčio uola.
23Jis ant jų užves jų pačių neteisybę ir juos iškirs jų pačių piktybėje; taip, VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos iškirs.