1O Dieve, tu mus atstūmei, mus išsklaidei, tu buvai supykęs; o atsigręžk į mus vėl.
2Tu sudrebinai žemę; ją suskaldei; užgydyk jos plyšius, nes ji svyruoja.
3Tu parodei savo tautai sunkių dalykų; mus girdei nustebimo vynu.
4Tu davei vėliavą tiems, kurie tavęs bijo, kad ji būtų iškelta dėl tiesos. Sela.
5Kad tavo mylimieji būtų išvaduoti; išgelbėk savo dešine ir išgirsk mane.
6Dievas kalbėjo savo šventume: „Aš džiūgausiu, aš padalinsiu Šechemą ir atmatuosiu Sukoto slėnį.
7Mano yra Gileadas ir mano Manasas; Efraimas yra mano galvos stiprybė; Juda – mano įstatymleidys;
8Moabas yra mano praustuvas; ant Edomo aš numesiu savo apavą; Filistija, džiaukis dėl manęs“.
9Kas mane įves į tvirtą miestą? Kas mane nuves į Edomą?
10Argi ne tu, o Dieve, kuris mus atstūmei, ir ar ne tu, o Dieve, kuris neišėjai su mūsų kariuomenėmis?
11Suteik mums pagalbą nuo vargo; nes tuščia yra žmogaus pagalba.
12Per Dievą mes narsiai elgsimės; nes jis yra tas, kuris sumindys mūsų priešus.