Psalms 147
1 Tebūna palaimintas VIEŠPATS, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti;
2 mano gerumas ir mano tvirtovė, mano aukštas bokštas ir mano išvaduotojas; mano skydas ir tas, kuriuo pasitikiu; kuris pajungė man mano tautą.
3 VIEŠPATIE, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ar žmogaus sūnus, kad kreipi į jį dėmesį?
4 Žmogus panašus į tuštybę; jo dienos kaip praeinantis šešėlis.
5 O VIEŠPATIE, palenk savo dangus ir nuženk; paliesk kalnus, ir jie rūks.
6 Svaidyk žaibus ir juos išsklaidyk; iššauk savo strėles ir juos sunaikink.
7 Siųsk savo ranką iš aukštai; išgelbėk ir išvaduok mane iš didelių vandenų, iš svetimšalių vaikų rankos;
8 kurių burna kalba tuštybę, ir jų dešinė – melagystės dešinė.
9 O Dieve, naują giesmę tau giedosiu; psalteriu ir dešimčiastygiu instrumentu giedosiu tau gyrių.
10 Tai jis, kuris duoda išgelbėjimą karaliams, kuris išvaduoja Dovydą, savo tarną, nuo žalojančio kalavijo.
11 Išgelbėk mane ir išvaduok mane iš rankos svetimšalių vaikų, kurių burna kalba tuštybę, ir jų dešinė – melagystės dešinė;
12 kad mūsų sūnūs būtų kaip augalai užaugę savo jaunystėje; kad mūsų dukterys būtų kaip kertiniai akmenys, nugludinti rūmų panašumu;
13 kad mūsų svirnai būtų pilni, turintys visokių atsargų; kad mūsų avys atsivestų tūkstančius ir dešimtis tūkstančių mūsų gatvėse;
14 kad mūsų jaučiai būtų stiprūs dirbti; kad nebūtų įsibrovimų ir išėjimų; kad nebūtų nusiskundimų mūsų gatvėse.
15 Laiminga ta tauta, kuriai taip yra; taip, laiminga ta tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS.