1Prie Babilono upių, ten sėdėjome, taip, verkėme atsiminę Sioną.
2Ant gluosnių jo tarpe pakabinome savo arfas.
3Nes ten reikalavo iš mūsų giesmių tie, kurie mus išvedė į nelaisvę; ir tie, kurie mus niokojo, reikalavo iš mūsų linksmybės, sakydami: „Pagiedokite mums vieną iš Siono giesmių“.
4Kaip giedosime VIEŠPATIES giesmę svetimoje šalyje?
5Jei pamirščiau tave, o Jeruzale, tepamiršta mano dešinė savo sugebėjimus.
6Tegul mano liežuvis prilimpa man prie gomurio, jei tavęs neatsiminčiau; jei nelaikyčiau Jeruzalės aukščiau už savo viršiausią džiaugsmą.
7O VIEŠPATIE, Jeruzalės dienoje atsimink Edomo vaikus, kurie sakė: „Nugriaukite, nugriaukite ją iki jos pamatų“.
8O Babilono dukra, kuri būsi sunaikinta; laimingas bus tas, kuris tau atlygins, kaip tu mums padarei.
9Laimingas bus tas, kuris nutvers ir sudaužys tavo mažylius į akmenis.