1Girkite VIEŠPATĮ. Dėkokite VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras; nes jo gailestingumas išlieka per amžius.
2Kas galėtų išsakyti VIEŠPATIES galingus darbus? Kas gali paskelbti visą jo gyrių?
3Palaiminti, kurie laikosi teismo ir tas, kuris visą laiką vykdo teisumą.
4Atsimink mane, o VIEŠPATIE, su palankumu, kurio laikaisi savo tautai; aplankyk mane savo išgelbėjimu;
5kad matyčiau tavo išrinktųjų gerovę, kad džiūgaučiau tavo tautos džiaugsmu, kad didžiuočiausi su tavo paveldu.
6Mes nusidėjome su savo tėvais, mes vykdėme neteisybę, mes nedorai elgėmės.
7Mūsų tėvai Egipte nesuprato tavo stebuklų; jie neprisiminė tavo gailestingumų daugybės; bet kurstė jį prie jūros – prie Raudonosios jūros.
8Tačiau jis juos išgelbėjo dėl savo vardo, kad duotų pažinti savo galingą jėgą.
9Taip pat jis papeikė Raudonąją jūrą, ir ji išdžiūvo; taip jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.
10Ir jis juos išgelbėjo iš rankos to, kuris jų nekentė, ir juos atpirko iš priešo rankos.
11Vandenys apdengė jų priešus; nei vienas jų neišliko.
12Tada jie tikėjo jo žodžiais; jie giedojo jo gyrių.
13Jie greitai pamiršo jo darbus; jie nelaukė jo patarimo;
14bet be galo geidė dykumoje ir gundė Dievą tyruose.
15Ir jis jiems davė, ko jie prašė; bet siuntė liesumą į jų sielą.
16Taipogi jie pavydėjo Mozei stovykloje ir Aaronui, VIEŠPATIES šventajam.
17Atsivėrė žemė ir prarijo Dataną, ir apdengė Abiramo gaują.
18Ugnis užsidegė jų gaujoje; liepsna sudegino nedorėlius.
19Jie padarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.
20Taip jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.
21Jie pamiršo Dievą, savo gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte;
22nuostabių darbų Chamo šalyje ir baisių dalykų prie Raudonosios jūros.
23Todėl jis sakė, kad juos būtų sunaikinęs, jei Mozė, jo išrinktasis, nebūtų stojęs į spragą jo akivaizdon, kad nukreiptų jo rūstybę, idant jis jų neišnaikintų.
24Taip, jie paniekino maloniąją šalį, netikėjo jo žodžiu;
25bet murmėjo savo palapinėse ir neklausė VIEŠPATIES balso.
26Todėl jis pakėlė prieš juos savo ranką, kad juos dykumoje pargriautų;
27kad pargriautų jų sėklą tarp tautų ir juos išsklaidytų po šalis.
28Taip pat jie prisijungė prie Baal-Peoro ir valgė mirusiųjų aukas.
29Taip jie kurstė jo pyktį savo prasimanymais; ir ant jų išsiveržė rykštė.
30Tada atsistojo Finehasas ir įvykdė teismą; ir taip rykštė buvo sustabdyta.
31Ir tai jam buvo įskaityta teisumu per visas kartas per amžius.
32Jie jį įpykino prie kivirčų vandenų taip, kad Mozė dėl jų nukentėjo;
33nes jie kurstė jo dvasią taip, kad jis neapgalvotai kalbėjo savo lūpomis.
34Jie nesunaikino tautų, apie kurias VIEŠPATS jiems buvo įsakęs;
35bet susimaišė su pagonimis ir išmoko jų darbų.
36Ir jie tarnavo jų stabams, kurie jiems buvo žabangomis.
37Taip, jie aukojo savo sūnus ir savo dukteris velniams,
38ir išliejo nekaltą kraują – kraują savo sūnų ir savo dukterų, kuriuos jie aukojo Kanaano stabams; ir šalis buvo suteršta krauju.
39Taip jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo prasimanymais.
40Todėl VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš savo tautą taip, kad jis bjaurėjosi savo paveldu.
41Ir jis juos padavė į pagonių ranką; ir tie, kurie jų nekentė, juos valdė.
42Juos engė jų priešai, ir jie buvo pavergti po jų ranka.
43Daug kartų jis juos išvadavo; bet jie kurstė jį savo sumanymu ir dėl savo neteisybės buvo pažeminti.
44Tačiau jis atsižvelgė į jų vargą, išgirdęs jų šauksmą;
45ir jis atsiminė dėl jų savo sandorą ir gailėjosi pagal savo gailestingumų gausybę.
46Jis padarė, kad jų pasigailėtų visi, kurie juos išgabeno į nelaisvę.
47Išgelbėk mus, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš pagonių tarpo, kad dėkotume tavo šventam vardui ir džiaugtumėmės tavo gyriumi.
48Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžinybės iki amžinybės; ir visa tauta tegul sako: „Amen“. Girkite VIEŠPATĮ.