1Ir Izraelio vaikai išvyko ir stovyklavo Moabo lygumose šiapus Jordano prie Jericho.
2Ir Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis buvo padaręs amoritams.
3Ir Moabas labai bijojo tos tautos, nes jų buvo daug; ir Moabą apėmė sielvartas dėl Izraelio vaikų.
4Ir Moabas tarė Midjano vyresniesiems: „Dabar šitas pulkas sulaižys visa, kas yra aplink mus, kaip jautis sulaižo lauko žolę“. O Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo moabiečių karalius.
5Todėl jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petorą, esantį prie jo tautos vaikų šalies upės, jo pasikviesti, sakydamas: „Štai tauta, išėjus iš Egipto; štai jie apdengė žemės paviršių ir apsistojo priešais mane;
6taigi dabar ateik, meldžiu tave, prakeik man šitą tautą; nes man jie yra per galingi; gal nugalėsiu, kad juos sumuštume, ir kad juos išvaryčiau iš šalies; nes žinau, kad tas, kurį tu laimini, yra palaimintas, o tas, kurį prakeiki, yra prakeiktas“.
7Ir Moabo vyresnieji ir Midjano vyresnieji išvyko su ateities būrimo užmokesčiu savo rankoje; ir atėję pas Balaamą kalbėjo jam Balako žodžius.
8O jis jiems tarė: „Nakvokite čia šiąnakt, ir aš jums parnešiu atsakymą, kaip man VIEŠPATS kalbės“; ir Moabo kunigaikščiai pasiliko pas Balaamą.
9Ir Dievas atėjo pas Balaamą ir tarė: „Kas yra šitie vyrai pas tave?“
10Ir Balaamas tarė Dievui: „Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, atsiuntė pas mane, sakydamas:
11‘Štai tauta, išėjusi iš Egipto, kuri apdengė žemės paviršių; dabar ateik, prakeik man juos; gal aš pajėgsiu juos nugalėti ir išvaryti’“.
12Ir Dievas tarė Balaamui: „Neik su jais; neprakeik tos tautos, nes jie yra palaiminti“.
13Ir Balaamas, rytą atsikėlęs, tarė Balako kunigaikščiams: „Eikite į savo šalį; nes VIEŠPATS atsisakė leisti man vykti su jumis“.
14Ir Moabo kunigaikščiai pakilo ir nuėjo pas Balaką ir tarė: „Balaamas atsisakė ateiti su mumis“.
15Ir Balakas dar kartą siuntė daugiau kunigaikščių ir garbingesnių už anuos.
16Ir atvykę pas Balaamą, jie jam tarė: „Taip sako Ciporo sūnus Balakas: ‘Meldžiu tave, niekas tenetrukdo tavęs ateiti pas mane;
17nes aš tave paaukštinsiu labai didžia garbe ir, ką tik man sakysi, aš padarysiu; taigi ateik, meldžiu tave, prakeik man šitą tautą“.
18Ir Balaamas atsakydamas tarė Balako tarnams: „Jei Balakas man duotų savo namus pilnus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti VIEŠPATIES, mano Dievo, žodžio, kad daryčiau mažiau ar daugiau.
19Todėl dabar, meldžiu jus, taip pat pasilikite čia šiąnakt, kad sužinočiau, ką dar VIEŠPATS man pasakys“.
20Ir atėjo Dievas naktį pas Balaamą ir jam tarė: „Jei šitie vyrai ateis tavęs pakviesti, kelkis ir eik su jais; tačiau vykdyk žodį, kurį aš tau pasakysiu“.
21Ir Balaamas rytą atsikėlęs pabalnojo savo asilą ir ėjo su Moabo kunigaikščiais.
22Ir Dievo pyktis užsidegė dėl to, kad jis ėjo; ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam pasipriešinti. Na, o jis jojo ant savo asilės, o su juo buvo du jo tarnai.
23O asilė pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio, ir jo rankoje ištrauktą jo kalaviją; ir asilė pasuko iš kelio ir ėjo ant lauko; ir Balaamas mušė asilę, kad ją pasuktų į kelią.
24Bet VIEŠPATIES angelas atsistojo ant vynuogynų tako, vienoje pusėje esant sienai ir kitoje pusėje esant sienai.
25Ir asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, spraudėsi sienos link ir prispaudė prie sienos Balaamo koją; ir jis vėl ją mušė.
26Ir VIEŠPATIES angelas paėjo toliau ir atsistojo siauroje vietoje, kur nebuvo kelio pasukti nei į dešinę, nei į kairę.
27Ir asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, griuvo po Balaamu; ir užsidegė Balaamo pyktis, ir jis mušė asilę lazda.
28Ir VIEŠPATS atvėrė asilės nasrus, ir ji tarė Balaamui: „Ką tau padariau, kad šituos tris kartus mane mušei?“
29Ir Balaamas tarė asilei: „Kadangi tyčiojaisi iš manęs; o kad turėčiau rankoje kalaviją, nes dabar tave užmuščiau“.
30O asilė tarė Balaamui: „Argi aš ne tavo asilė, ant kurios tu jodavai nuo to laiko, kai esu tavo iki šios dienos? Ar buvau kada įpratusi tau taip daryti?“ Ir jis tarė: „Ne“.
31Tada VIEŠPATS atvėrė Balaamui akis, ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, atsistojusį kelyje, ir jo rankoje ištrauktą jo kalaviją; ir jis nulenkė savo galvą ir krito veidu į žemę.
32Ir VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kodėl šiuos tris kartus mušei savo asilę? Štai aš išėjau tau pasipriešinti, nes tavo kelias mano akivaizdoje yra priešgynus;
33ir asilė mane matė ir šituos tris kartus pasisuko nuo manęs; jei ji nebūtų pasisukusi nuo manęs, tikrai jau dabar būčiau tave nužudęs, o ją palaikęs gyvą“.
34Ir Balaamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Aš nusidėjau; nes nežinojau, kad tu stovėjai prieš mane ant kelio; todėl dabar, jei tau tai nepatinka, aš sugrįšiu“.
35Ir VIEŠPATIES angelas tarė Balaamui: „Eik su tais vyrais, tačiau kalbėk tik tą žodį, kurį tau pasakysiu“. Taip Balaamas nuėjo su Balako kunigaikščiais.
36Ir Balakas, išgirdęs, kad Balaamas atėjęs, išėjo jo pasitikti į Moabo miestą, esantį ribose Arnono, kuris yra prie tolimiausio krašto.
37Ir Balakas tarė Balaamui: „Argi uoliai nesiunčiau pas tave tavęs pakviesti? Kodėl neatėjai pas mane? Argi iš tiesų negaliu tavęs paaukštinti garbe?“
38Ir Balaamas tarė Balakui: „Štai aš atėjau pas tave; ar aš iš viso dabar galiu ką kalbėti? Žodį, kurį Dievas įdės man į burną, tai aš kalbėsiu“.
39Ir Balaamas ėjo su Balaku, ir jie atėjo į Kirjat-Hucotą.
40Ir Balakas aukojo jaučių bei avių ir siuntė Balaamui ir su juo buvusiems kunigaikščiams.
41Ir įvyko rytojaus dieną, kad Balakas paėmė Balaamą ir jį užvedė ant Baalo aukštumų, kad iš ten jis matytų tautos tolimiausią dalį.