Numbers 23
1 O kanaanietis karalius Aradas, gyvenantis pietuose, išgirdęs kalbant, kad Izraelis atėjo šnipų keliu; susikovė su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos iš jų į nelaisvę.
2 Ir Izraelis davė VIEŠPAČIUI įžadą, sakydamas: „Jei tikrai atiduosi šitą tautą į mano ranką, tuomet visiškai sunaikinsiu jų miestus“.
3 Ir VIEŠPATS išklausė Izraelio balso ir atidavė kanaaniečius; ir jie visiškai sunaikino juos ir jų miestus; ir jis praminė tą vietą vardu Horma.
4 Ir jie keliavo nuo Horo kalno Raudonosios jūros keliu, kad aplenktų Edomo šalį; o tautos siela neteko daug drąsos dėl kelio.
5 Ir tauta kalbėjo prieš Dievą ir prieš Mozę: „Kodėl jūs mus išvedėte aukštyn iš Egipto, kad mirtume dykumoje? Nes nėra nei duonos, nei vandens; ir mūsų siela bjaurisi šita lengva duona“.
6 Ir VIEŠPATS siuntė į tautos tarpą ugningas gyvates, ir jos gėlė tautai; ir daug Izraelio tautos išmirė.
7 Todėl tauta atėjo pas Mozę ir tarė: „Mes nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave; melskis VIEŠPAČIUI, kad jis pašalintų nuo mūsų gyvates“. Ir Mozė meldėsi už tautą.
8 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą gyvatę ir pritaisyk ją prie karties; ir įvyks, kad kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“.
9 Ir Mozė padarė vario gyvatę ir pritaisė ją prie karties, ir įvyko, jei gyvatė ką įgėlė, tai tas, pažvelgęs į varinę gyvatę, išliko gyvas.
10 Ir Izraelio vaikai išvyko ir stovyklavo Obote.
11 Ir jie iškeliavo iš Oboto ir stovyklavo Ije-Abarime, dykumoje, esančioje prieš Moabą, saulėtekio link.
12 Iš ten pasitraukę, jie stovyklavo Zaredo slėnyje.
13 Iš ten pasitraukę, jie stovyklavo anapus Arnono, kuris yra dykumoje, išeinančioje iš amoritų ribų; nes Arnonas yra Moabo riba tarp Moabo ir amoritų.
14 Todėl VIEŠPATIES karų knygoje sakoma: „Ką jis padarė Raudonojoje jūroje ir Arnono upeliuose,
15 ir srovėje upelių, kurie teka žemyn į Aro buveinę ir prisišlieja prie Moabo ribos“.
16 Ir iš ten jie vyko į Beerą; tai tas šulinys, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Surink tautą, o aš jiems duosiu vandens“.
17 Tada Izraelis giedojo šitą giesmę: „Patvink, o šuliny; giedokite jam;
18 kunigaikščiai iškasė šulinį, jį iškasė tautos kilmingieji savo lazdomis, įstatymleidžio nurodymu “. Ir iš dykumos jie ėjo į Mataną;
19 o iš Matano į Nahalielį; o iš Nahalielio į Bamotą;
20 o iš Bamoto, esančio slėnyje, Moabo šalyje, į Pisgos viršūnę, kuri žvelgia link Ješimono.
21 Ir Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, sakydamas:
22 „Leisk man pereiti per tavo šalį; mes nesuksime nei į laukus, nei į vynuogynus; negersime iš šulinio vandenų; bet eisime karaliaus vieškeliu, kol būsime perėję tavo ribas“.
23 O Sihonas neleido Izraeliui pereiti per savo ribas; bet Sihonas surinko visą savo tautą ir išėjo prieš Izraelį į dykumą; ir jis atvyko į Jahacą ir kovojo prieš Izraelį.
24 O Izraelis jį sumušė kalavijo ašmenimis ir pasisavino jo šalį nuo Arnono iki Jaboko, iki Amono vaikų; nes Amono vaikų riba buvo stipri.
25 Ir Izraelis paėmė visus šituos miestus; ir Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visuose jo kaimuose.
26 Nes Hešbonas buvo miestas amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs prieš buvusį Moabo karalių ir paėmęs iš jo rankos visą jo šalį iki Arnono.
27 Todėl patarlėmis kalbantys sako: „Ateikite į Hešboną, tebūna pastatytas ir paruoštas Sihono miestas;
28 nes ugnis yra išėjusi iš Hešbono, liepsna iš Sihono miesto; ji prarijo Moabo Arą, Arnono aukštumų viešpačius.
29 Vargas tau, Moabai! Tu esi pražuvusi, o Kemošo tauta; jis atidavė savo pabėgusius sūnus ir savo dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui.
30 Mes juos apšaudėme; Hešbonas yra pražuvęs iki Dibono, ir mes juos nuniokojome iki Nofacho, kuris siekia iki Medebos“.
31 Taip Izraelis gyveno amoritų šalyje.
32 Ir Mozė pasiuntė iššnipinėti Jazerį, ir jie paėmė jo kaimus ir išvarė ten esančius amoritus.
33 Ir jie pasuko ir ėjo aukštyn Bašano keliu; o Bašano karalius Ogas išėjo prieš juos, jis ir visa jo tauta į mūšį Edrėjuje.
34 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo; nes atidaviau į tavo ranką jį ir visą jo tautą bei jo šalį; ir tu jam padaryk, kaip padarei amoritų karaliui Sihonui, kuris gyveno Hešbone“.
35 Taigi jie sumušė jį, jo sūnus ir visą jo tautą, kol jam nebeliko nei vieno gyvo; ir jie pasisavino jo šalį.