1Ir visas susirinkimas pakėlė savo balsą ir šaukė; ir tauta verkė tą naktį.
2Ir visi Izraelio vaikai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną; ir visas susirinkimas jiems tarė: „O kad būtume mirę Egipto šalyje arba būtume mirę šitoje dykumoje!
3Ir kodėl VIEŠPATS atvedė mus į šitą šalį, kad kristume nuo kalavijo, kad mūsų žmonos ir mūsų vaikai būtų grobiu? Ar nebūtų mums geriau sugrįžti į Egiptą?“
4Ir jie tarė vienas kitam: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“.
5Tada Mozė ir Aaronas parpuolė veidais žemyn visos Izraelio vaikų susirinkimo sueigos akivaizdoje.
6O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, kurie buvo iš tų, kurie ištyrė šalį, perplėšė savo drabužius;
7ir jie kalbėjo visai Izraelio vaikų miniai, sakydami: „Ta žemė, kurią perėjome, kad ją ištirtume, yra nepaprastai gera žemė.
8Jei VIEŠPATS mumis gėrėsis, tada jis mus įves į šitą šalį ir ją mums duos; šalį, plūstančią pienu ir medumi.
9Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ nei nebijokite tos šalies tautos; nes jie yra mums duona; nuo jų pasitraukė jų apsauga, o VIEŠPATS yra su mumis; nebijokite jų“.
10Bet visas susirinkimas liepė juos užmėtyti akmenimis. Ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė susirinkimo padangtėje visų Izraelio vaikų akivaizdoje.
11Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kaip ilgai šita tauta mane kurstys? Ir kaip ilgai tai bus, kol jie tikės manimi dėl visų ženklų, kuriuos esu parodęs jų tarpe?
12Aš jiems smogsiu maru ir iš jų atimsiu paveldėjimo teisę, o iš tavęs padarysiu didesnę tautą ir galingesnę už ją“.
13Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Tada egiptiečiai tai išgirs (nes tu savo galybe išvedei šitą tautą iš jų tarpo);
14ir jie tai pasakys šitos šalies gyventojams; nes jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šitos tautos tarpe, kad tu, VIEŠPATIE, esi regėtas akis į akį, ir tavo debesis stovi viršum jų, ir tu eini pirma jų debesies stulpe dienos metu, o ugnies stulpe naktį.
15Na, o jei nužudysi visą šitą tautą kaip vieną žmogų, tuomet tautos, kurios girdėjo garsą apie tave, kalbės sakydamos:
16‘Kadangi VIEŠPATS nepajėgė įvesti šitos tautos į šalį, kurią jiems prisiekė, todėl jis juos išžudė dykumoje’.
17O dabar, meldžiu tavęs, tebūna didelė mano VIEŠPATIES galia pagal tai, kaip esi kalbėjęs, sakydamas:
18‘VIEŠPATS yra ilgai pakenčiantis ir didžio gailestingumo, atleidžiantis neteisybę ir nusižengimą ir jokiu būdu nepateisinantis kaltojo, aplankantis tėvų neteisybę ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos’.
19Atleisk, meldžiu tave, šitos tautos neteisybę pagal tavo gailestingumo didybę ir kaip esi atleidęs šitai tautai nuo Egipto iki šiol“.
20Ir VIEŠPATS tarė: „Aš atleidau pagal tavo žodį;
21tačiau taip tikrai, kaip aš gyvas, visa žemė bus pripildyta VIEŠPATIES šlovės.
22Kadangi visi tie, kurie matė mano šlovę ir mano stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso;
23jie tikrai neišvys šalies, kurią prisiekiau jų tėvams, ir nei vienas iš tų, kurie mane kurstė, jos nematys;
24bet savo tarną Kalebą, kadangi jis turėjo kitą dvasią savyje ir sekė manimi iki galo, jį aš įvesiu į šalį, į kurią jis ėjo; ir jo sėkla ją pasisavins
25(na, o amalekiečiai ir kanaaniečiai gyveno slėnyje). Rytoj gręžkitės ir eikite į dykumą Raudonosios jūros keliu“.
26Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:
27„Kaip ilgai turėsiu kęsti šitą piktą susirinkimą, kuris murma prieš mane? Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimus, kuriais jie murma prieš mane.
28Sakyk jiems: ‘ Taip tikrai, kaip aš gyvas, sako VIEŠPATS, aš jums padarysiu taip, kaip jūs kalbėjote man į ausis;
29šitoje dykumoje kris jūsų lavonai; ir visi iš jūsų suskaičiuotieji, pagal visą jūsų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresni, kurie murmėjote prieš mane,
30neabejotinai neįeisite į šalį, dėl kurios prisiekiau padaryti, kad joje gyventumėte, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.
31Tačiau jūsų mažylius, apie kuriuos sakėte, kad jie bus grobiu, juos aš įvesiu, ir jie pažins šalį, kurią jūs paniekinote.
32Bet dėl jūsų, jūsų lavonai kris šitoje dykumoje.
33O jūsų vaikai klaidžios šioje dykumoje keturiasdešimt metų ir nešios jūsų paleistuvystes, kol jūsų lavonai sunyks dykumoje.
34Pagal skaičių dienų, kuriomis ištyrėte šalį, keturiasdešimt dienų, už kiekvieną dieną po metus, keturiasdešimt metų nešiosite savo neteisybes ir pažinsite mano pažado spragą.
35Aš, VIEŠPATS, pasakiau, tikrai aš tai padarysiu visam šitam piktam susirinkimui, susirinkusiam prieš mane; šitoje dykumoje jie bus sunaikinti ir ten jie išmirs“.
36O tie vyrai, kuriuos Mozė siuntė šalies ištirti, kurie sugrįžo ir padarė, kad visas susirinkimas murmėtų prieš jį, atnešdami blogą atsiliepimą apie tą šalį,
37būtent tie vyrai, kurie atnešė piktą gandą apie šalį, mirė nuo rykštės VIEŠPATIES akivaizdoje.
38Bet Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, kurie buvo iš tų vyrų, kurie ėjo šalies ištirti, išliko gyvi.
39Ir Mozė kalbėjo šituos pasakymus visiems Izraelio vaikams; ir tauta didžiai raudojo.
40Ir jie atsikėlė anksti rytą ir užlipo ant kalno viršaus, sakydami: „Štai mes esame čia ir eisime aukštyn į vietą, kurią VIEŠPATS pažadėjo; nes mes nusidėjome“.
41O Mozė tarė: „Kodėl nusižengiate VIEŠPATIES įsakymui? Tai nesiseks.
42Neikite aukštyn, nes VIEŠPATS nėra tarp jūsų; kad nebūtumėte sumušti savo priešų akivaizdoje.
43Nes amalekiečiai ir kanaaniečiai ten yra jūsų akivaizdoje, ir jūs krisite nuo kalavijo; kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, todėl VIEŠPATS nebus su jumis“.
44Bet jie drįso eiti aukštyn ant kalvos viršaus; tačiau VIEŠPATIES Sandoros skrynia ir Mozė neišėjo iš stovyklos.
45Tada nusileido amalekiečiai ir kanaaniečiai, gyvenantys toje kalvoje, ir juos sumušė ir nugalėjo iki Hormos.