Nehemiah 5
1 Ir buvo didelis tautos ir jų žmonų šauksmas prieš jų brolius žydus.
2 Nes buvo tokių, kurie sakė: „Mūsų, mūsų sūnų ir mūsų dukterų yra daug; todėl įsigysime jiems grūdų, kad valgytume ir gyventume“.
3 Taip pat buvo vieni, kurie sakė: „Mes užstatėme dėl bado savo žemes, vynuogynus ir namus, kad nusipirktume grūdų“.
4 Taip pat buvo tokių, kurie sakė: „Mes pasiskolinome pinigų karaliaus duoklei, užstatydami savo žemes ir vynuogynus.
5 Tačiau dabar mūsų kūnai yra kaip mūsų brolių kūnai, mūsų vaikai kaip jų vaikai; ir štai mes vedame savo sūnus ir savo dukteris į vergystę būti tarnais, o kai kurios mūsų dukterys jau yra nuvestos į vergystę; ir ne mūsų jėgose jas atpirkti; nes kiti turi mūsų žemes ir vynuogynus“.
6 Ir aš labai supykau, kai išgirdau jų šauksmą ir šituos žodžius.
7 Tada, pasitaręs savyje, bariau kilminguosius bei valdovus ir jiems sakiau: „Jūs kiekvienas iš savo brolio reikalaujate palūkanų“. Ir aš surengiau prieš juos didelį susirinkimą.
8 Ir jiems tariau: „Mes pagal mūsų išgales išpirkome savo brolius žydus, parduotus pagonims; ar jūs parduosite savo brolius, ar jie bus mums parduoti?“ Tada jie tylėjo ir nerado atsakymo.
9 Taip pat aš tariau: „Negerai tai, ką jūs darote; argi neturėtumėte vaikščioti mūsų Dievo baimėje dėl mūsų priešų pagonių priekaištų?
10 Taip pat aš, mano broliai ir mano tarnai galime reikalauti iš jų pinigų ir grūdų; meldžiu jus, palikime šias palūkanas.
11 Grąžinkite jiems, meldžiu jus, šią dieną jų žemes, jų vynuogynus, jų alyvmedžių sodus, ir jų namus, taip pat šimtadalį pinigų, javų, vyno ir aliejaus, ką jūs reikalavote iš jų“.
12 Tada jie tarė: „Grąžinsime jiems ir nieko iš jų nereikalausime; padarysime taip, kaip tu sakai“. Tada pašaukiau kunigus ir juos prisaikdinau, kad jie darytų pagal šitą pažadą.
13 Taip pat, iškratęs savo skverną, tariau: „Tegul Dievas taip iškrato kiekvieną, kuris nevykdo šito pažado, iš jo namų ir iš jo triūso, būtent taip tegul jis bus iškratytas ir ištuštintas“. Ir visas susirinkimas tarė: „Amen“ ir gyrė VIEŠPATĮ. Ir tauta darė pagal šitą pažadą.
14 Be to, nuo to laiko, kai buvau paskirtas būti jų valdytoju Judos šalyje, nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, tai yra dvylika metų, aš ir mano broliai nevalgėme valdytojo duonos.
15 Bet ankstesnieji valdytojai, buvusieji pirma manęs, apmokesdino tautą ir ėmė iš jų duoną ir vyną, neskaitant keturiasdešimties šekelių sidabro; taip, net jų tarnai valdė tautą; bet aš taip nedariau dėl Dievo baimės.
16 Taip, aš taipogi tęsiau šitos sienos darbe, ir nenusipirkome jokios žemės; ir visi mano tarnai buvo ten susirinkę prie darbo.
17 Be to, prie mano stalo buvo šimtas penkiasdešimt žydų ir valdovų, neskaitant tų, kurie ateidavo pas mus iš tarpo pagonių, esančių aplink mus.
18 Na, o tai, kas kasdien būdavo man paruošiama, buvo vienas jautis ir šešios rinktinės avys; taip pat skrajūnai būdavo man paruošiami ir kas dešimt dienų gausiai visokio vyno; tačiau dėl viso to aš nereikalavau valdytojo duonos, nes vergystė buvo sunki ant šitos tautos.
19 Atsimink mane, mano Dieve, dėl gero, pagal visa tai, ką nuveikiau šitai tautai.