1Bet įvyko, kai Sanbalatas išgirdo, kad mes statome sieną, jis užsirūstino ir labai pasipiktinęs tyčiojosi iš žydų.
2Ir jis kalbėjo savo brolių ir Samarijos kariuomenės akivaizdoje, sakydamas: „Ką daro tie silpni žydai? Ar jie sustiprės? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs per dieną? Ar jie atgaivins iš šiukšlių krūvų akmenis, kurie yra sudegę?“
3Na, o amonietis Tobija, esantis šalia jo, tarė: „Tai, ką jie stato, jei užliptų lapė, nugriautų jų akmeninę sieną“.
4„Išgirsk, o mūsų Dieve; nes mes esame niekinami; ir nukreipk jų priekaištus ant jų pačių galvos ir atiduok juos kaip grobį į nelaisvės šalį;
5neuždenk jų neteisybės, ir teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje; nes jie kurstė tavo pyktį statytojų akivaizdoje“.
6Taip mes statėme sieną; ir visa siena iki pusės buvo sujungta; nes tauta dirbo nusiteikusiai.
7Bet įvyko, kai Sanbalatas, Tobija, arabai, amoniečiai ir ašdodiečiai išgirdo, kad Jeruzalės sienos atstatomos, kad pradėjo užsidaryti spragos, jie labai užsirūstino
8ir visi drauge susimokė ateiti ir kovoti prieš Jeruzalę ir jai trukdyti.
9Tačiau mes meldėmės savo Dievui ir pastatėme prieš juos sargybą dieną bei naktį dėl jų.
10O Juda tarė: „Išseko naštų nešėjų jėgos, o šiukšlių daug; taip, kad mes neįstengsime sienos pastatyti“.
11O mūsų priešininkai sakė: „Jie nesužinos ir nepamatys, kol įeisime į jų tarpą ir išžudysime juos, ir padarysime, kad liautųsi šis darbas“.
12Ir įvyko, kai šalia jų gyvenantys žydai atėjo, jie mums dešimt kartų sakė: „Iš visų vietų, į kurias jūs pas mus sugrįšite, jie jus užpuls “.
13Todėl pastačiau žemutinėse vietose už sienos ir aukštesnėse vietose, aš pastačiau tautą pagal jų šeimas su jų kalavijais, jų ietimis ir jų lankais.
14Ir apžiūrėjęs pakilau ir tariau kilmingiesiems, valdovams ir likusiai tautai: „Nebijokite jų; atsiminkite Viešpatį, didįjį ir baisų, ir kovokite už savo brolius, savo sūnus ir savo dukteris, savo žmonas ir savo namus“.
15Ir įvyko, kai mūsų priešai išgirdo, kad mums tai buvo žinoma, ir kad Dievas pavertė jų sumanymą niekais, mes visi sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo.
16Ir įvyko, kad nuo to laiko pusė mano tarnų dirbo tame darbe, o kita jų pusė laikė ietis, skydus, lankus ir šarvus; o valdovai buvo visų Judos namų užnugaryje.
17Tie, kurie statė sieną, ir tie, kurie nešė naštas su tais, kurie krovė, kiekvienas viena ranka dirbo tame darbe, o kita laikė ginklą.
18Nes statytojai kiekvienas turėjo savo kalaviją prisijuosęs prie šono ir taip statė. O gaudžiantis trimitu buvo šalia manęs.
19Ir aš pasakiau kilmingiesiems, valdovams ir likusiai tautai: „Darbas yra didelis ir platus, o mes ant sienos esame atskirti, toli vienas nuo kito.
20Todėl iš kurios vietos išgirsite trimito garsą, ten susirinkite prie mūsų; mūsų Dievas kovos už mus“.
21Taip mes triūsėme darbe; pusė jų laikė ietis nuo ryto aušros iki žvaigždžių pasirodymo.
22Taip pat tuo pačiu metu pasakiau tautai: „Tegul kiekvienas su savo tarnu nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie būtų mums sargyba, o dieną dirbtų.
23Taigi nei aš, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, kurie sekė paskui mane, niekas iš mūsų nenusivilkdavome savo drabužių, išskyrus kai kiekvienas juos nusivilkdavo nusiprausimui.