1Kai atėjo rytas, visi vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji tarėsi prieš Jėzų, kad jį nužudytų;
2ir jį surišę jie išvedė jį ir atidavė valdytojui Poncijui Pilotui.
3Tada Judas, kuris jį išdavė, pamatęs, kad yra pasmerktas, gailėjosi ir nunešė atgal trisdešimt sidabrinių vyriausiems kunigams ir vyresniesiems,
4sakydamas: „Aš nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. O jie tarė: „Kas mums darbo? Tu žiūrėkis“.
5Ir jis numetė sidabrinius šventykloje ir išėjo, ir nuėjęs pasikorė.
6Ir vyriausieji kunigai paėmė sidabrinius ir tarė: „Neteisėta jų dėti į iždą, nes tai yra kraujo kaina“.
7Ir jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus lauką ateiviams laidoti.
8Dėl to tas laukas buvo pramintas Kraujo lauku; iki šios dienos.
9Tada išsipildė tai, kas buvo kalbėta per pranašą Jeremiją, sakant: „Ir jie paėmė trisdešimt sidabrinių, kainą to, kuris buvo įkainotas, kurį tie iš Izraelio vaikų įkainavo;
10ir davė juos už puodžiaus lauką, kaip Viešpats man paskyrė“.
11Ir Jėzus stovėjo prieš valdytoją; ir valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Ar tu esi žydų Karalius?“ Ir Jėzus jam tarė: „Tu sakai“.
12Ir kai jis buvo kaltinamas vyriausiųjų kunigų ir vyresniųjų, jis nieko neatsakė.
13Tada jam Pilotas tarė: „Ar negirdi, kiek daug jie prieš tave liudija?“
14Ir jis neatsakė jam nei į vieną žodį, kad net valdytojas didžiai stebėjosi.
15Na, o per tą šventę valdytojas buvo pratęs paleisti tautai kalinį, kurio jie norėdavo.
16Ir tuo metu jie turėjo įžymų kalinį, vadinamą Barabu.
17Todėl kai jie buvo susirinkę, Pilotas jiems tarė: „Kurį norite, kad jums paleisčiau? Barabą ar Jėzų, kuris vadinamas Kristumi?“
18Nes jis žinojo, kad jie iš pavydo buvo jį įdavę.
19Kai jis buvo atsisėdęs teismo krasėje, jo žmona jam siuntė, sakydama: „Neturėk jokių reikalų su šituo teisiu žmogumi, nes šią dieną sapne aš daug dėl jo kentėjau“.
20Bet vyriausieji kunigai ir vyresnieji įkalbėjo minią, kad jie prašytų Barabo, o Jėzų sunaikintų.
21Valdytojas atsakydamas tarė jiems: „Kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?“ Jie tarė: „Barabą“.
22Pilotas jiems sako: „Tad ką man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ Jie visi jam sako: „Tegul jis būna nukryžiuotas“.
23Ir valdytojas tarė: „Kodėl, ką pikta jis padarė?“ Bet jie dar daugiau šaukė, sakydami: „Tebūna jis nukryžiuotas“.
24Kai Pilotas pamatė, kad nieko negali laimėti, o tik sukilo sujudimas, jis paėmė vandens ir nusiplovė rankas minios akivaizdoje, sakydamas: „Aš esu nekaltas dėl šio teisiojo asmens kraujo – jūs žinokitės“.
25Tada visa tauta atsakydama tarė: „ Tebūna jo kraujas ant mūsų ir ant mūsų vaikų“.
26Tada jis paleido jiems Barabą ir, nuplakdinęs Jėzų, atidavė jį nukryžiuoti.
27Tada valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į bendruosius rūmus, ir prie jo susirinko visas pulkas kareivių.
28Ir jie nurengė jį ir apvilko ryškiai raudonu apsiaustu.
29Ir nupynę erškėčių vainiką, jie dėjo jam jį ant galvos ir nendrę į jo dešinę ranką; ir jie klaupėsi prieš jį ant kelių ir tyčiojosi iš jo, sakydami: „Sveikas, žydų Karaliau!“
30Ir jie spjaudė ant jo ir paėmė nendrę, ir smogė jam per galvą.
31Ir pasityčioję iš jo jie nuėmė nuo jo apsiaustą ir apvilko jį jo paties drabužiu, ir išvedė jį nukryžiuoti.
32Ir išėję jie užtiko žmogų iš Kirenės, vardu Simonas; jie privertė jį nešti jo kryžių.
33Ir kai jie atėjo į vietą, vadinamą Golgota, tai reiškia į kaukolės vietą,
34jie davė jam gerti acto, sumaišyto su tulžimi; ir jo paragavęs jis negėrė.
35Ir jie nukryžiavo jį ir pasidalino jo drabužius, mesdami burtus; kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą: „Jie tarpusavyje dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro jie metė burtus“.
36Ir jie sėdėdami ten jį saugojo;
37ir virš jo galvos įtaisė užrašytą kaltinimą jam: „ŠITAS YRA JĖZUS, ŽYDŲ KARALIUS“.
38Tada su juo buvo nukryžiuoti du vagys, vienas iš dešinės, o kitas iš kairės.
39Ir tie, kurie ėjo pro šalį, plūdo jį linguodami savo galvas
40ir sakydami: „Tu, kuris sunaikini šventyklą ir pastatai ją per tris dienas, išgelbėk save. Jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus“.
41Taip pat ir vyriausieji kunigai, tyčiodamiesi iš jo kartu su raštininkais ir vyresniaisiais, sakė:
42„Jis gelbėjo kitus; savęs jis negali išgelbėti. Jeigu jis yra Izraelio Karalius, tegul jis dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes juo patikėsime.
43Jis pasitikėjo Dievu; tegul jis dabar jį išvaduoja, jeigu jam jo reikia; nes jis sakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus’“.
44Taip pat ir vagys, kurie buvo su juo nukryžiuoti, prikaišiojo jam tuo pačiu.
45Na, o nuo šeštos iki devintos valandos visą šalį gaubė tamsa.
46Ir apie devintą valandą Jėzus šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Eli, Eli, lama sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
47Kai kurie iš ten stovėjusiųjų tai išgirdę tarė: „Šitas šaukiasi Elijo“.
48Ir tuoj pat vienas iš jų nubėgęs paėmė kempinę, pripildė ją acto ir užmovė ją ant nendrės, ir davė jam gerti.
49Likusieji tarė: „Palauk, pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo išgelbėti“.
50Jėzus, vėl sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
51Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios; ir žemė drebėjo, ir uolos plyšinėjo;
52ir atsivėrė kapai; ir daug užmigusiųjų šventųjų kūnų prisikėlė,
53ir išėjo iš kapų po jo prisikėlimo, ir nuėjo į šventąjį miestą, ir daugeliui pasirodė.
54Na, o šimtininkas ir su juo buvusieji, saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir tai, kas dėjosi, labai išsigando, sakydami: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“.
55Ir ten buvo daug moterų, žiūrinčių iš tolo, kurios sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, jam patarnaudamos;
56tarp kurių buvo Marija Magdalietė ir Jokūbo bei Jozės motina Marija, ir Zebediejaus vaikų motina.
57Atėjus vakarui atėjo turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris pats irgi buvo Jėzaus mokinys;
58jis nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno. Tada Pilotas įsakė, kad kūnas būtų atiduotas.
59Ir Juozapas paėmęs kūną, įvyniojo jį į švarų lininį audeklą
60ir paguldė jį savo naujame kape, kurį buvo ištašęs uoloje; ir jis užritino didžiulį akmenį ant kapo durų ir nuėjo.
61Ir ten buvo Marija Magdalietė bei kita Marija, sėdinčios priešais kapą.
62Na, o sekančią dieną, kuri seka po pasiruošimo dienos, vyriausieji kunigai ir fariziejai susirinko pas Pilotą,
63sakydami: „Pone, mes prisimename, kad tas suvedžiotojas, kol dar buvo gyvas, sakė: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.
64Todėl įsakyk, kad kapu būtų pasirūpinta iki trečios dienos, idant naktį neateitų jo mokiniai ir jo nepavogtų, ir tautai nepasakytų: ‘Jis yra prisikėlęs iš numirusių’ – taip paskutinė klaida būtų blogesnė už pirmąją“.
65Pilotas jiems tarė: „Turite sargybą, eikite ir užtikrinkite tai kaip tik galite“.
66Taigi jie nuėjo ir pasirūpino kapu, užantspauduodami akmenį ir pastatydami sargybą.