1Anuo metu tetrarchas Erodas išgirdo garsą apie Jėzų
2ir tarė savo tarnams: „Tai – Jonas Krikštytojas – jis yra prisikėlęs iš numirusiųjų; ir todėl jame pasirodo galingi darbai“.
3Nes Erodas buvo sučiupęs Joną, jį surišęs ir įmetęs į kalėjimą dėl Erodijos, savo brolio Pilypo žmonos.
4Nes Jonas jam sakė: „Tau neteisėta jos turėti“.
5Ir kai jis norėjo jį užmušti, jis pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.
6Bet kai buvo švenčiamas Erodo gimtadienis, Erodijos duktė šoko prieš juos ir patiko Erodui.
7Dėl to jis su priesaika pažadėjo jai duoti ko tik ji beprašytų.
8Ir ji, prieš tai pamokyta savo motinos, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
9Ir karalius nuliūdo; tačiau dėl priesaikos ir dėl tų, kurie su juo sėdėjo prie maisto, jis įsakė tai jai duoti.
10Ir jis pasiuntė ir nukirsdino Jonui galvą kalėjime.
11Ir jo galva buvo atnešta dubenyje ir paduota tai panelei; ir ji nunešė tai savo motinai.
12Ir atėjo jo mokiniai, pasiėmė kūną, palaidojo jį ir nuėjo bei pasakė Jėzui.
13Kai Jėzus tai išgirdo, jis išvyko iš ten laivu nuošalėn į dykvietę; ir kai tauta apie tai išgirdo, jie iš miestų nusekė paskui jį pėsčiomis.
14Ir Jėzus išėjo ir pamatė didžiulę minią, ir buvo apimtas gailesčio jiems, ir jis išgydė jų ligonius.
15Ir kai buvo vakaras, pas jį atėjo jo mokiniai, sakydami: „Čia yra dykvietė, ir jau yra praėję laiko; paleisk minią, kad jie nueitų į kaimus ir nusipirktų sau maisto“.
16Bet Jėzus tarė jiems: „Jiems nereikia išeiti; jūs duokite jiems valgyti“.
17Ir jie sako jam: „Mes čia turime tik penkis kepalus ir dvi žuvis“.
18Jis tarė: „Atneškite čia man juos“.
19Ir jis įsakė miniai susėsti ant žolės ir paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis, ir žiūrėdamas į dangų jis palaimino ir laužė, ir davė kepalus savo mokiniams, o mokiniai – miniai.
20Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko dvylika pilnų pintinių likusių nuolaužų.
21Ir tų, kurie valgė, buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
22Ir tuoj pat Jėzus privertė savo mokinius lipti į laivą ir pirma jo plaukti į kitą pusę, kol jis paleidinėjo minias.
23Ir paleidęs minias, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis; ir kai atėjo vakaras, jis ten buvo vienas.
24Bet laivas jau buvo jūros viduryje, blaškomas bangų, nes vėjas buvo priešpriešis.
25Ir per ketvirtą nakties budėjimą Jėzus ėjo pas juos žingsniuodamas jūra.
26Ir kai mokiniai pamatė jį einantį jūra, jie sunerimo sakydami: „Tai dvasia“; ir jie šaukė iš baimės.
27Bet Jėzus tuojau tarė jiems, sakydamas: „Būkite linksmi; tai aš – nebijokite“.
28Ir Petras jam atsakydamas tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas tave vandeniu“.
29Ir jis tarė: „Ateik“. Ir kai Petras išlipo iš laivo, jis ėjo vandeniu, kad nueitų pas Jėzų“.
30Bet kai jis pamatė smarkų vėją, jis išsigando; ir pradėjęs skęsti jis šaukė, sakydamas: „Viešpatie, gelbėk mane“.
31Ir tuojau Jėzus ištiesė savo ranką ir pagavo jį bei tarė jam: „O mažatiki, kodėl abejojai?“
32Ir jiems įėjus į laivą vėjas nurimo.
33Tuomet tie, kurie buvo laive, atėjo ir pagarbino jį, sakydami: „Iš tiesų tu esi Dievo Sūnus“.
34Ir perplaukę jie atvyko į Genezareto šalį.
35Ir kai tos vietos žmonės pažino jį, jie pasiuntė į visą tą aplinkinį kraštą ir atnešė jam visus sergančius;
36ir maldavo jo, kad jie galėtų bent paliesti jo drabužio apvadą; ir kurie tik palietė, tapo visiškai sveiki.